2015 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymas sudarė prielaidas diskusijoms apie neformaliojo suaugusiųjų švietimo (NSŠ) naudą, socialinę, ekonominę, kultūrinę vertę ir požiūrio į TAU kaitą. Noriu pasidalinti savo mintimis, ko reikia sėkmingai TAU judėjimo plėtrai Lietuvoje.
Demografinė Lietuvos situacija, sąlygojama visuomenės senėjimo ir migracijos, viena vertus, bei informacinių technologijų intervencija į kiekvieno asmens bei šalies gyvenimą, kita vertus, dar labiau išryškina TAU vaidmenį visuomenėje, TAU veiklos aktualumą ir reikšmingumą.
Tyrimai rodo, kad savanoriškos TAU veiklos dėka palaikoma vyresnės kartos žmonių sveikata, gerėja savijauta, stiprėja motyvacija dalyvauti socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime, o svarbiausia, žmonės mokosi suvokti ir priimti nuolatinius pokyčius, įveikti iššūkius ir išsaugoti ryšius bei savojo gyvenimo kokybę.
Tačiau NSŠ situacijos analizės rezultatai atskleidžia tam tikrą TAU diskriminavimą ir netolygumus, įgyvendinant Mokymosi visą gyvenimą nuostatą Lietuvoje.
Nepakankama valstybės, savivaldybės institucijų ir NVO partnerystė neužtikrina TAU politinio ir administracinio palaikymo. Neaiškūs valstybės ir verslo prioritetai, tai, kad valstybės biudžete nėra atskirai numatytos lėšos neformaliam visų suaugusiųjų švietimui, neigiamai veikia TAU funkcionavimą, veiklos kokybę ir jos plėtotę.
Savivaldybių lygmenyje TAU veikla palaikoma nepakankamai ir netolygiai, tiek finansavimo, tiek organizavimo prasme. TAU atstovų bendravimas, o juo labiau, bendradarbiavimas su koordinatoriais dažnai menkas dėl pastarųjų veiklos neapibrėžtumo bei didžiulio užimtumo. Pradėtas kurti NSŠ koordinatorių tinklas stokoja koordinavimo nacionaliniame lygmenyje.
Netinkamai paskirstoma ES parama per Europos struktūrinius fondus (ESF). Netolygus finansavimas, kai, pvz., 95,8 proc. lėšų skiriama profesiniam suaugusiųjų švietimui ir 4,2 proc. – bendrajam neprofesiniam švietimui, gilina socialinę atskirtį. Socialinės atskirties tema tiesiogiai susijusi su XXI a. raštingumo, gyvenimo kokybės klausimais senėjimo, informacinių technologijų bumo, nuolatinių pokyčių situacijoje.
Nepagrįstai perskirsčius lėšas tarp skirtingų ministerijų ir priemonių lėšos nepasiekia gyventojų, o ypač, kai jie priskiriami 65+ grupei. Todėl dalyvavimas Mokymosi visą gyvenimą procese daugumai vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje tampa neįmanomu.
TAU diskriminavimo ir netolygumų situaciją galima būtų efektyviai keisti, inicijavus mokymosi ir tyrimų programas, kurios leistų įvertinti vyresnio amžiaus žmonių, konkrečių bendruomenių, savivaldybių, valstybės poreikius ir galimybes. Tačiau tokiu atveju būtina institucija nacionaliniame lygmenyje, atsakinga už programų ir veiklų koordinavimą. Akivaizdu, kad tokios institucijos veikla būtų tarpdisciplininio pobūdžio.
Prof. Nijolė Večkienė, Kauno TAU direktorė
