Kas dažniausiai slegia mūsų pečius, kas neleidžia pradėti dienos be nerimo, kas trukdo gerai jaustis vyresniame amžiuje ir kaip galėtume sau padėti? Atviras pokalbis lapkričio 18 dieną įvyko Kauno trečiojo amžiaus (TAU) Sveikatos fakultete. Su Kauno TAU bendruomene susitiko psichikos sveikatos koordinatorius Nacionalinės TAU asociacijos vykdantysis direktorius Gediminas Dalinkevičius ir ambasadorė Tatjana Grigoravičienė. Atsiliepimai apie susitikimą geri, tad pakalbinome Tatjaną Grigoravičienę, prašydami atsakyti į keletą klausimų.
Pirmiausia apie susitikimą Kaune iš ambasadoriaus pozicijų.
Susitikime Kauno TAU dalyvavo daug žmonių, bene šešios dešimtys. O geri atsiliepimai, manau dėl to, kad pokalbis vyko tarp bendraamžių. Stengiausi kalbėti apie mūsų kartai rūpimus klausimus: kaip jaučiamės, apie santykius, apie jausmus žmonių, kurie jau tiek pragyveno šioje žemėje ir įvairiai vertina to gyvenimo rezultatus. Stengiausi pamatyti kiekvienas akis ir suprasti, kas kam rūpi, kas svarbu.
Trumpai apie save – kuo užsiimate, kokios jūsų veiklos sritys?
Nors jau dešimtmetis, kaip esu pensijoje, dar dirbu sveikatingumo versle mitybos srityje. Priklausau tarptautinei sveikatingumo bendruomenei. Pagal profesiją esu chemikė ir 30 metų dirbau chemijos inžiniere technologe. Ieškodama, kaip padėti sau, atradau ir man patinkančią veiklą sveikatingumo srityje.
Kaip tapote psichikos sveikatos ambasadoriumi? Kas jus paskatino įsitraukti į šią iniciatyvą?
Nors ir žinojau, kad mūsų sveikata priklauso ir nuo psichikos sveikatos, tačiau supratau, kad žinių nepakanka. Todėl su džiaugsmu priėmiau Gedimino Dalinkevičiaus kvietimą prisijungti prie psichikos sveikos ambasadorių iniciatyvos. Dalyvavau mokymuose, kuriuos surengė tos iniciatyvos pradininkai iš Didžiosios Britanijos. Tai buvo nauja, bet man tiko. Kartu su psichikos sveikatos koordinatoriumi Gediminu Dalinkevičiumi ir jo komanda veikiame jau trečius metus.
Ką jums asmeniškai reiškia būti psichikos sveikatos ambasadoriumi? Koks buvo sunkiausias momentas šiame kelyje ir kas padėjo jį įveikti? Kada pajutote, kad esate pasirengusi kalbėti apie tai viešai? Ką jums pačiai duoda ši veikla – ar ji padeda ir jūsų pačių sveikimui, savijautai? Kaip į jūsų atvirumą reagavo artimieji?
Man asmeniškai ši veikla davė galimybę išmokti analizuoti savo gyvenimo istoriją, suprasti, kas padėjo išeiti iš savo psichologinių ir emocinių sunkumų juodo rato, aks padėjo atsistoti ir vėl rasti džiaugsmo. Suprasti būtina, kad galėtum, pasakodamas savo istoriją, ir pasakyti, kad visada yra išeitis, ir parodyti galimą kelią. Sukaupta ambasadoriaujant patirtis padėjo man ir sunkią valandą po brolio mirties išgyventi, ir iš naujo sutelkti išsibarsčiusius po Europą šeimos narius.
Su žmonėmis kalbėtis man niekada nebuvo sunku, tačiau kalbėti apie savo išgyvenimus, o ypač apie tų juodų gyvenimo etapų priežastis atvirauti, nebuvo paprasta. Tačiau dabar žinau, kad tik taip galiu parodyti, kad tas gali atsitikti kiekvienam ir nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo socialinės padėties.
Artimieji mane palaiko. Jie tiki manimi ir supranta.
Kokie stereotipai vis dar vyrauja ir trukdo žmonėms kreiptis pagalbos?
Mano patirtis rodo, kad žmonėms dažniausiai trukdo mūsų kartai prigijęs „tarybinis“ mąstymas: „neišsišok, būk, kaip visi“; „psichika – užribis, tabu, apie tai nekalbama“, „neįsileisk nieko į dūšią“; „atvirai kalbėti beveik amoralu“.
Su kokiais iššūkiais susiduriate kalbėdami viešai šia tema?
Didžiausias iššūkis – tuščios akys. Jei žmogus pyksta, neigia ar prieštarauja, jis jau rodo jausmą, jis kažkaip reaguoja, tada jau gali diskutuoti. O kai akys nieko nekalba, sunku, bet aš neatitraukiu žvilgsnio. Neretai ir pavyksta sulaukti reakcijos. Visada stengiuosi perduoti tokią žinutę: „Aš tokia, kaip tu, tau su manim bus saugu“, ir į tai žmonės atliepia.
Kas stiprina jus?
Aš esu tikintis žmogus, mane stiprina malda, žinau, kad esu Dievo dukra ir esu palaiminta.
P.S. „Kas nėra patyręs, kai nesėkmės ar kitos mūsų pačių bei artimųjų negandos taip užgula mūsų dienas, kad netenkame vilties, mus apninka žmogiškosios egzistencijos tuštumos jausmas ir beprasmybės pajauta, apatija, beviltiškumas, sielvartas, o neretai ir kraštutinės to išraiškos. Atrasti, kaip ištverti, ar įmanoma išsivaduoti, kas stiprintų mus, gali padėti ir kitų žmonių patirtys. Verta apie tai kalbėtis,“ – taip Tatjana kalbėjo ir susitikimuose Kretingoje ir Sedoje, Mažeikių rajone. Kaip „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos Medardo Čoboto TAU projekto komandos narė ji susitiko ir su Sedos, ir Kretingos TAU klausytojais. „Daug nuoširdžių individualių pokalbių, padėkų už atvirumą, apkabinimų, patyriau susitikimuose su žmonėmis, tai ne tik mane stiprina, bet ir patvirtina ambasadorystės prasmę,“ – sako Tatjana Grigoravičienė.
Kalbino Lilija Smalakienė
Daugiau apie projektą: https://zvelkgiliau.lt/
Projekto organizatorius: Higienos instituto Psichikos sveikatos centras
Projektą finansuoja: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
