Ventos krašto trečiojo amžiaus universitetas (TAU) įkurtas 2024 m. rugpjūčio 13 d. – tais pačiais metais tapo 55-uoju Nacionalinės TAU asociacijos nariu. Universiteto rektorė Jolanta Gricienė yra aktyvi Ventos krašto bendruomenės lyderė, kurios veikla apima švietimą, kultūrą ir socialinę pagalbą senjorams. 2026 m. kovo mėnesį ji oficialiai pripažinta „Metų visuomenininke“ už nuopelnus telkiant Akmenės rajono gyventojus. Daugiau apie rektorę skaitykite Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ (2026 m. balandžio 10 d. Nr. 27).
Pagarbiai apie mūsų kraštitę
Tarptautines moters dienos proga Naujosios Akmenės kultūros rūmuose apdovanotos kraštietės, 2025 metais nuveikusios daug savam kraštui. „Metų visuomenininke“ įvardinta Jolanta Gricienė. Tardama padėkojimo už apdovanojimą žodžius, ji pirmiausia prisiminė šeimą, vyrą – žmones, kurie niekada nestabdė ir nepriekaištavo. Apie Jolantą pagarbiai parašė kolegos žurnalistai, taip pat kalbino ją etaplius laidoje „Regiono herojai“. Džiugu ir malonu skaityti, klausytis. Dalinamės su skaitytojais kolegų parašytu žodžiu. /„Vienybės“ komentaras/.
„Metų visuomenininke“ tapusi J. Gricienė sako: „mes galime padėti senjorams nepasimesti šiame pasaulyje“. Moteris šiuo metu vadovauja Ventos krašto Trečiojo amžiaus universitetui, muzikuoja, yra aktyvi Ventos bendruomenės narė, telkianti žmones kultūrinei, švietėjiškai ir visuomeninei veiklai. Nuolat besišypsanti, džiuginanti ir stebinanti talentais, padedanti, aktyvi ir visada geranoriška – taip J. Gricienę apibūdina Ventos krašto žmonės. Kalbama, kad ši moteris nė vienam nėra atsisakiusi padėti. Ypač ji rūpinasi krašto senjorais, kuriems šiais technologijų laikais dažnai prireikia papildomo dėmesio ir pagalbos.
Šiemet J. Gricienė buvo įvertinta Akmenės krašto „Metų visuomenininkės“ apdovanojimu už savo darbus, iniciatyvas ir atsidavimą bendruomenei. Ji sako, kad tokia buvo nuo pat mažens. Darnioje šeimoje užaugusi moteris prisimena, jog mama skatino ne tik rūpintis savimi, bet ir pastebėti šalia esantį žmogų, ištiesti jam pagalbos ranką. Vis dėlto pašnekovė neslepia – Akmenės rajono savivaldybės įteiktas apdovanojimas ją nuoširdžiai nustebino. Galbūt todėl, kad gyvenant dėl kitų, apie save dažnai galvojama mažiau.
„Šis įvertinimas mane nustebino tuo, kad tie darbai yra matomi. Pasirodo, tai, ką darome, nelieka nepastebėta. Vadinasi, einame teisingu keliu. Žmonėms reikia padėti – kartais net „paimti“ jų vienatvę ar skausmą ir palydėti per gyvenimą. Juk dviese nešama našta tampa lengvesnė“, – sako Jolanta.
Kalbėdama apie pagalbą kitiems, J. Gricienė ypač išskiria vyresnio amžiaus žmones. „Išėjus į pensiją, žmogaus darbai greitai pasimiršta, jis gali pasijusti nebereikalingas. Tačiau kiek daug šie žmonės savyje turi žinių ir patirties. Deja, dažnai su tuo jie lieka vieni. Mes, jaunesni, galime padėti jiems tuo pasidalyti. Be to, technologijų laikais senjorams būtina padėti prisitaikyti prie šiuolaikinės visuomenės“, – sako pašnekovė. Būtent dėl to, pasak jos, Ventos krašte veikia Trečiojo amžiaus universitetas. Visi jame esantys žmonės, kaip ir ji pati, šią veiklą vykdo savanoriškai ir neatlygintinai, siekdami telkti bendruomenę. J. Gricienė pastebi, kad senjorai yra be galo smalsūs ir trokštantys žinių – kartais net labiau nei jaunimas. „Kartu keliaujame, pažįstame Lietuvą, dalyvaujame edukacijose, turime tradicinių renginių. Vienas jų – „Senjorų dienos“. Ventos krašto universitetas šį renginį organizuos jau trečią kartą. Suvažiuoja senjorai iš viso krašto – jie nori bendrauti, šokti, dainuoti, džiaugtis gyvenimu“, – pasakoja ji.
J. Gricienė – tarsi žmogus orkestras: ji veda renginius, susitikimus, šventes. Tačiau didelę jos gyvenimo dalį nuo vaikystės užima muzika ir scena. „Kovo 11-ąją Papilės kultūros namuose minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną dainavau solo. Tai tikrai ne pirmas kartas – jau 20 metų giedu bažnyčioje. Muzika mūsų namuose skambėjo visada: mama mėgsta dainuoti, tėvelis groja akordeonu. Tai perduodama iš kartos į kartą – muzikos mokyklą baigė ir abi mano dukros. Jei kas atimtų muziką, dalis manęs tiesiog išnyktų“, – atvirauja pašnekovė. Nors gyvena Ventoje, ji muzikuoja Papilės kultūros namuose ansamblyje „Pilė“, taip pat dainuoja Papilės ir Ventos ansamblyje „Volungė“. Moteris yra dalyvavusi ne vienoje Dainų šventėje – tai buvo sena jos svajonė. Be muzikos ją traukia ir kiti menai, ypač teatras. „Ko negali gyvenime, gali scenoje. Išbandyti save teatre man buvo didelis iššūkis. Prieš 25 metus net nežinojau, kas tai yra – koks vyksta vidinis procesas. Tačiau teatras mane pakerėjo. Jis leidžia atsiskleisti kitaip, nei kasdienybėje“, – sako Jolanta. Pasak J. Gricienės, ji puikiai supranta savo būdą – yra aktyvi, nenustygstanti vietoje, todėl jos gyvenime netrūksta veiklų. Tik būdama užimta ji jaučiasi pilnavertė tiek emociškai, tiek fiziškai. Jos visuomeninė veikla prasidėjo Paeglesių kaimo bendruomenėje. Atsikrausčiusi į Ventą, ji iš pradžių jautėsi svetima, tačiau vietos žmonės ją šiltai priėmė ir paskatino įsitraukti. „Pirmą kartą užlipusi ant scenos supratau – galiu. Po truputį įsiliejau į miestelio gyvenimą ir pamačiau, kiek čia yra galimybių augti bei save realizuoti“,– prisimena ji. Paklausta, ar šiame veiklų sūkuryje nepamiršta savęs, moteris nedvejodama atsako – ne. „Man to neleidžia mano šeima, ypač vyras. Kartais jam nėra lengva – renginiuose aš aktyvi, o jam tenka būti vienam. Bet neseniai jo paklausiau, kaip gyvensime toliau. Jis atsakė: „Taip pat, kaip iki šiol aš sėdėsiu vienas ir tavimi didžiuosiuosi.“ Jis niekada manęs nestabdo, tik palaiko“, – šypsosi ji.
Laidoje etaplius J. Gricienë taip pat atvirai kalba apie savo ryšį su tikėjimu, Šventojo Rašto skaitymą ir tai, kaip vienam žmogui pavyksta tiek daug savęs atiduoti kitiems.
Pašnekovę kalbino žurnalistė Deimantė Kiškytė
Etaplius laidos nuotrauka
