Paskutinioji 2023-ųjų metų diena! Mes mėgstame linkėti, kad Naujieji būtų geresni – šiuos praeinančius lyg nubraukdami, lyg kažko juose atsižadėdami, tačiau pirmiausia reikia jiems dėkoti, jog gyvenome, patyrėme gero, gal ir blogo, kad džiaugėmės, kad juokėmės, kad bendravome, sužinojome, žavėjomės, keliavome, mylėjome...
Tiesiog reikia plačiai išskėsti savo glėbį ir išleidžiant apkabinti šiuos metus. Gal patyrėme netektį, gal praradimą, gal ligą – tuomet ir sakome, ak, kad greičiau praeitų šie blogi metai. Taip, mūsų gyvenimas matuojamas metais, bet tą matą supranta tik žmogus, LAIKAS mūsų gyvenimo nesupranta, jis tik geba užkristi ant mūsų veido, ant rankų, ant medžių, ant žemės. Mūsų gyvenimo laikas yra vientisas, nes patys ir esame laikas.
Tad nepykime ant bėgančių metų, ant sunkių dienų ir valandų. Bet tegul 2024-ji būna geresni, kas to trokšta, tegul nebūna blogesni, kam tai svarbu... Tačiau mums visiems svarbu, kad Dievas ir NATO baigtų karą Ukrainoje, kad nurimtų Šventoji žemė, kad joks karas, badas ir maras neužkluptų Lietuvos, kad daktarai mūsų kūnuose nerastų naujų ligų, kad dažnai lankytų vaikai ir vaikaičiai, kad žydėtų Jūsų sodai ir darželiai, kad neišduotų ir nesupyktų seni draugai, galbūt per studijas TAU atsirastų mielų naujų pažįstamų, kad būtų malonūs ir įdomūs pokalbiai, kad nekerotų joks pyktis, kad šypsenos sklistų iš pačios širdies!
Kai jau 2023 metus iš savo glėbio paleisime, nesuglauskime rankų – tebūna tas glėbys atviras 2024-siems, kad ir laikas pajustų mūsų meilę...
Aldona Ruseckaitė, Kauno TAU Kūrybinės raiškos fakulteto dekanė