Ar pagyvenusiam žmogui reikalingas mokslas? (Kaišiadorių TAU dešimtmečio kelionė)
Kam reikalingas žmogui mokslas, jeigu jis jau pensininkas? Ar ne geriau pasiguosti auksine liaudies išmintimi: „Visą gyvenimą mokaisi – vis vien kvailas miršti“. Atrodytų, jau ir stengtis nėra ko... Gyvenk sau ramiai nieko neveikdamas, juk užsitarnavai? „Aš žinau, kad nieko nežinau“, – kartodavo Sokratas. Bet jis kartais pridurdavo: „ Kiti ir to nežino“.
Kažin ar mes, jau būdami solidaus amžiaus, turime teisingą supratimą apie save, savo kūną ir dvasią. Pasirodo, nugyvenę beveik visą gyvenimą, taip ir neišmokome teisingai maitintis ir net vaikščioti. Mokytis niekuomet nevėlu, juolab, kad tai teikia malonumą ir bendravimo džiaugsmą. Netikite, ateikite į Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) užsiėmimus ir patys įsitikinsite. Rašau remdamasis savo įspūdžiais. Negalėjau praleisti progos pasimokyti lengvatinėmis sąlygomis: stojamųjų egzaminų nėra, visi lygūs, niekas žinių netikrina, mokėti už mokslą reikia tik simboliškai.
Prieš dešimt metų, rugsėjo mėnesį, Kaišiadorių TAU universiteto administratorė Angelė Paškevičienė pagyvenusio amžiaus žmones pakvietė į pirmus šios naujos mokymo įstaigos užsiėmimus. Susirinko visai nemažas būrys žmonių. Buvo nuspręsta, atsižvelgiant į kitų jau veikiančių Lietuvoje TAU praktiką, įsteigti tris fakultetus: Sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo, Kultūros ir Teisės. Išrinkta TAU taryba iš penkių asmenų, universiteto rektorė, fakultetų dekanai. Pirmąja rektore buvo išrinkta Aldona Miliauskaitė.
Reikia pripažinti, kad šios naujos mokymo įstaigos startas buvo gana ryžtingas. Prieš dešimt metų kažkaip netrūko dėstytojų, užsiėmimai, paskaitos, vyko kas savaitę ir net dažniau. Lyginant savo mokymo įstaigą su kitų rajonų, mūsų pravedamų paskaitų skaičius buvo, ko gero, dvigubai didesnis. Kai kurie mūsų geriausi klausytojai lankė beveik visas paskaitas, visus dešimt metų. Gavome keletą diplomų, išklausėme paskaitas, kurias mums skaitė garsiausi Lietuvos mokslo ir meno žmonės. Ko gero, nelengva buvo juos prisikviesti, suorganizuoti ne tik paskaitas, bet ir seminarus, išvykas, treniruotes, vegetariškus pietus, koncertus, vakarones ir t. t. Visą šį darbą ant savo pečių savanoriškai buvo užsikrovę nenuilstančios vadovės, rektorė Aldona Miliauskaitė, Sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo fakulteto vadovė Stasė Pečiulienė, Teisės fakulteto vadovė Virginija Gumbienė, Kultūros ir meno fakulteto vadovė Irena Skurvydienė, o antrais mokslo metais – Aldona Miliauskaitė ir Angelė Paškevičienė, kultūros ir švietimo centro darbuotoja, nenuilstanti visų globėja. Kaip matome, iš pradžių buvo vien moteriškas kolektyvas. Trečiais ir ketvirtais mokslo metais universitete pasikeitė vadovai. Užsiėmimų programas paruošė: Sveikos gyvensenos fakulteto vadovė Audronė Jodkonė, Kultūros ir meno fakulteto vadovė Elena Kubilienė. Buvo išrinkta ir šios mokslo įstaigos taryba, į kurią pateko ir vienas vyriškos giminės atstovas. Taryba išrinko ir rektorę, ja tapo Elena Kubilienė.
Vyrų visada – tikrai deficitas, nes šios rūšies atstovų mažiau išgyvena, o kas išlieka, turi rimtesnių užsiėmimų, tuo metu, kai jų iš viso neturi. Eik į tą universitetą ir aiškinkis, kas sveika ir kas nesveika, ko gero dar susiformuos teisingas požiūris. Ne, geriau nekeisti gyvensenos. O tai išmokys maitintis žolelėmis, visokiomis kiaulpienėmis, kur paskui pinigus dėsi? Dar gali sužinoti, kad druskos ir cukraus nereikia, kad vietoj antibiotikų galima naudoti juodąjį kmyną ir labai dar daug visokių gudrybių...
Visokių lektorių yra, vieni gali šokiruoti: „Krizės kyla dėl per daug prisiveisusių pensininkų“, kiti gali paguosti: jeigu valgysime tik Himalajų druską, mūsų kraujagyslės bus tvarkingos. Visko viršūnė, tai jogos užsiėmimai, meditacijos ir jogos ideologija, tada pajunti, kad per tavo čakras teka laiko smėlis!.. Jis įsuka tave, pradeda šmėkščioti pro užvertas akis apgriuvę induistų šventovės ir tu nejučiomis renkiesi kokį gyvūną garbinti. Ko gero, geriausia karvę, nes yra nuomonė, kad pieną seneliams gerti nesveika, tegu jos vaikšto sau nemelžtos. Reikia grąžinti evoliucijos procesus atgal, kam karvei toks didelis tešmuo, jeigu ji šventa?... Kaip nekeista, vegetarai ir braminai sviesto nebrokuoja, laiko jį pagrindiniu vegetariniu skanėstu, kartais neišsilaiko ir padaugina jo, ypač kai stresas, nes mokiniai garšvom maitinasi nenoriai. Šiek tiek pajuokavau, kad apie mokslą būtų linksmiau skaityti. Koks mokslas, jeigu nėra linksma, jeigu lektoriai paniurę ir nuobodūs, geriau jau serialus žiūrėti, juk ne dėl darbo siekiame šitų diplomų, o dėl gyvenimo.
Pradedant nuo penktųjų TAU veiklos metų, šiam universitetui sėkmingai vadovavo išrinkta rektorė Teresė Kazlauskienė. Iš pradžių šias pareigas eiti buvo išrinktas Kaišiadorių savivaldybės narys, bet jis nepageidavo darbuotis nemokamai. Konsensuso nepavyko surasti ir visą veiklą teko užsikrauti mūsų Teresei Kazlauskienei. Tiesa, dar vienerius metus šiai veiklai vadovavo administratorė Angelė Paškevičienė. Deja, visai netikėtai romantiški santykiai ir asmeninio gyvenimo planai pakeitė šios energingos ir visų mylimos moters gyvenamosios vietos koordinates. Mes jos netekome. Per šiuos penkerius mūsų veiklos metus pasikeitė bent keturios mūsų veiklos administratorės. Šiuo metu mes savo veiklą deriname, dirbame petys į petį su Rima Saikauskiene.
Reikia pažymėti, kad nauja universiteto taryba yra renkama kas antri metai. Prieš dvejus metus į tarybą jau buvo išrinkti 10 žmonių. Tokį pasiūlymą pateikė Dainius Tamulevičius, kad mums būtų lengviau dirbti. Šiuo metu į universiteto pagrindinį aktyvą yra išrinkti šie žmonės: rektorė Teresė Kazlauskienė, nariai Elena Chanina (šioje taryboje nuo universiteto darbo pradžios), Jonas Katkevičius (šioje taryboje 8 metai), kiti naujai išrinkti nariai – Janina Bičkauskienė, Julijana Malinauskienė, Nijolė Celiešiūtė, Aleksandras Šliužas, Algis Kazlauskas, Tatjana Prakopienė, Juzefa Balnienė ir Vytautas Juras.
Prieš rašydamas šį lyg ir metraštį ar Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto veiklos kroniką, pasižiūrėjau internete – ką gi veikia mūsų kolegos kitose Lietuvos vietovėse. Pasirodo, veikla visur panaši, netgi užsiėmimų tematika mažai kuo skiriasi. Mes niekuo ne blogesni, negu mūsų bendraamžiai didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Atvykę skaityti paskaitų maloniai nustemba: „Tiek žmonių“. Buvo atvejų, kai vos užteko Kultūros ir švietimo centro kėdžių. Neretai klausytojų susirinkdavo arti šimto. Prieš tokią auditoriją susijaudina net patyrę profesoriai. Nenuostabu, visi čia intelektualai, niekam makaronų ant ausų nepakabinsi, nors bandymų buvo.
Negalėtume juk pasakyti, kad mūsų žmonės yra labai aktyvūs. Įvairių renginių metu kultūros centrų salės būna daugiausia apytuštės. Kam kur nors eiti ir klausytis vietinių talentų, jeigu per televiziją ir internetą prieinama visa pasaulinė kultūra ir visas jos paveldas. Baksteli kelis kartus pirštu per ekraną ar klaviatūrą, ir viskas tau prieš akis. Na, o jeigu dar televizoriaus ekranas per visą sieną – tai kam vargintis, atsiras gerų žmonių, kurie įkels į tinklapius įvairių renginių vaizdo įrašus ir nuotraukas. Jeigu kas po to paklaus – gali drąsiai sakyti: „ Ir aš ten buvau“.
Tai kodėl Trečiojo amžiaus universiteto renginiai yra tokie populiarūs? Priežasčių – daug. Visų pirma, švietimo centro kolektyvas – labai draugiškas ir geranoriškas. Visi mes, studentai, esame be galo dėkingi šio centro darbuotojams, o tiksliau, darbuotojoms. Daug širdies ir entuziazmo jos įdeda, organizuojant visą šios visuomeninės organizacijos veiklą. Visi jas myli ir gerbia už nuoširdumą, pastovų norą įsijausti į kito žmogaus poreikius, paramą padedant atsiskleisti, sužibėti visomis geriausiomis mūsų savybėmis. Būna žmonių, kurie įgyja savo profesiją: ne per mokslą, ne per žmones (nors be to irgi neapsieisi), o kaip Dievo dovaną. Tai ne profesija, ne liga – tai sielos švytėjimas, nežiūrint į pačius sunkiausius gyvenimo išbandymus.
Žmonės noriai renkasi dėl dar vienos neįkainojamos gyvenimo dovanos. Juk ne taip dažnai susitinkame. Kur tu daugiau pamatysi savo bendraamžį, kur kitur rasi žmogų, su kuriuo iš karto galėtum pradėti bendrauti. Juk ir man taip buvo, ir man čia skauda, ir aš esu tai patyręs. Bendri išgyvenimai suriša geriau, negu kraujo ryšiai. Na, o jeigu dar pamatai iš vaikystės pažįstamą veidą – tai ko daugiau ir bereikia trečiojo amžiaus žmogui?..
Kokias paskaitas mūsų studentai labiausiai vertina ir noriai į jas eina? Apie sveikatą, mediciną. Nori saugoti savo brangiausią turtą ir ilgai gerai atrodyti. Taip gerai, kad ir amžius nesimatytų. Juk mes visada jauni, o tiksliau – jaunos. Nuosekliai tyrinėjame žolelių, prieskonių paslaptis, mokomės valgyti, kvėpuoti, ieškoti visokių taškų kūne, masažuotis, praustis ir kitų kiniškų bei indiškų sveikatos ir ilgaamžio grožio paslapčių. Bandome sportuoti, kol nepavargstame, arba kol kas nors sutrukdo, bet dėka universiteto vėl pradedame iš naujo. Štai ir dabar su nekantrumu visada lauksime, kada bus šilčiau ir vėl rytais galėsime su dviračiais važiuoti prie tvenkinių.
Universiteto lankymas yra pelningas laiko praleidimo būdas. Labai daug vertybių ir džiaugsmų patiri nemokamai, o jeigu tai reikėtų nupirkti?... Beje, yra dar ir toks posakis: „Niekur nenusipirksi“. Tai mūsų jausmai, gražūs įspūdžiai, sveikatos pamokos, bendravimo džiaugsmas. Jeigu jūs norite tai turėti, ką mes turime – darykite išvadas, nors švietimo centras ne guminis. Jeigu mes matysime, kad jis bus stipriai perpildytas, ką gi – senbuviams teks užleisti vietą arba suplanuoti daugiau užsiėmimų.
Norint parašyti apie visą TAU veiklą, jo žmones ir planus reikėtų labai daug popieriaus išmarginti. Norisi tikėti, kad ši mokslo įstaiga Kaišiadoryse veiks visą laiką. Neskubėkite pas mus ateiti, kol dar turite jėgų ir noro kūrybiškai dirbti darbuose, už kuriuos moka pinigus. Tačiau prisiminkime, kad ir išėjus į užtarnauta poilsį, jūsų dar gali laukti labai gražus aksominis gyvenimo periodas, prisotintas išmintimi ir meile.
Jonas Katkevičius, Kaišiadorių TAU tarybos narys
