Balandžio 25 dieną, Kaišiadorių trečiojo amžiaus universitetas (TAU) priėmė svečius iš sostinės –Medardo Čoboto TAU Literatūros fakulteto poetų ir rašytojų delegaciją, vadovaujamą dekano Jono Kirtiklio. Įvyko nuostabi pavasarinė poezijos šventė, kurioje dalyvavo ir mūsų gerbiamas bei mylimas maestro ir bardas Česlovas Kriščiūnas, padovanojęs mums savo kūrybos dainas.
Kodėl mes rašome? Į šį klausimą norėčiau atsakyti...
Mūsų nerimo spalvos. (Tai, ko nepasakiau draugams)
Visi, kam daugiau ar mažiau palankios mūzos, skraidina kuklius poezijos paukščius, palikdami kryžkelėse efemeriškas gailesčio ikonas… Nuvarginame savo ilgesį, lyg obelys linguodami per vėją, leidžiame po laukus išnešioti mūsų sielos žiedų grožį. Neskaičiuodami grąžos, atiduodame savo išmintį, iškabiname vėjų pagairėse jausmus, kad juos permerktų pavasario lietus, gaiva ir palaima.
Trokštame su asketiška dvasine ramybe, pasiaukojimu ir nekaltumu tūkstančiais rankų visus apglėbti, paguosti, pakylėti…
Jūros dugne – moliuskų kriauklėse, kurias pažeidžia svetimkūniai ar parazitai, išauga nuostabaus grožio perlamutriniai, žaižaruojantys ir atspindintys švelnias spalvas, perlai.
Lygiai taip nuo pat gimimo žmogų veikia aplinka. Į mūsų vidinį pasaulį, kuris dar mažiau apsaugotas, negu kriauklės vandenyne, smelkiasi artimųjų netektys, nuolat krenta ne tik gėrio grūdai, bet ir skausmo, pavydo purvini akmenys, išdavystės suodžiai, graužia ilgesio ir nerimo kirmėlės.
Nematomas chirurgas, mums nė neįtariant, dažnai negrabiai šalina mūsų dvasinės substancijos pagrindines dalis: meilę, ištikimybę, draugystę, pasitikėjimą žmonėmis. Tokia procedūra atliekama beveik visiems. Vieni palūžta – ir dėl savo nelaimių ima kaltinti visą likusį pasaulį. Tad svarbu pačiam savęs neišduoti.
Visgi atkirstą dvasinės substancijos dalį reikia atauginti, kaip driežas ataugina nutrauktą uodegą. Kiekvienas žmogus kūrybingas ir gali save išreikšti tiek darbe, tiek kūryboje.
Mums gal nedera svajoti apie amžinybę, kurioje neišnyks mūsų eilutės juodos… Mums jos ir nereikia. Tik norisi, kad skaudančioj sielos vietoj išaugtų daugiau ar mažiau lygiavertis, o gal dar didesnis, tauresnis ir žmonėms reikalingesnis brangakmenis.
Didesnis ar mažesnis pjūvis neišvengiamas. Kartais, matydami pasaulio netobulumą – tai, kas taip žeidžia, mes patys palendame po lemtingu peiliu. Po jo ašmenimis papuola tyros sielos, susižeidžia jauni ir trapūs, nekalti ir naivūs. Bet vaistas tik vienas – visokeriopa veikla ir kūryba.
Visi žino posakį: „Kuo arčiau žvaigždės, tuo didesnės kančios”. Nuo pat vaikystės mes apsupti stebuklinguoju poetiniu pasauliu. Atsimenu, paklausdavau mamos, kodėl danguje šviečia žvaigždės? Ji man atsakydavo, kad tai šviečia dangaus langeliai, pro kuriuos į mus žvelgia sergėjantys angelai, stebi mirę giminaičiai. Kas žino – gal pro vieną iš jų mane dabar stebi mirusi mama?
Atsimenu, sunkiais pokario metais, kai mūsų namuose pritrūkdavo pieno, o aš įkyriai mamos jo prašydavau, ji ramindavo: „Atsigerk, vaikeli, pilkos karvutės pieno”. Ir parodydavo į šulinį. Vėliau aš jai ne kartą dėl to priekaištavau. Ir dabar turbūt ne vienam vaikui daug ko trūksta…
Kai mamos neliko, labai jos gailėjausi. Kaip sunku jai buvo! Ir jaučiu, kad niekad gyvenime nesu gėręs nieko skanesnio ir tyresnio už tą vandenį iš vaikystės šulinio. Aš dabar žinau – visada buvau motinos širdyje! O kur buvo mano širdis?.. Man ir dabar taip reikėtų pasitarti su mama, nes visi jos žodžiai, patarimai, pranašystės pildosi.
Todėl toks jaudinantis sugrįžimas namo. Daugelis iš mūsų į gimtinę galime grįžti tik atsiminimuose. Bet ji yra gyva, amžina mūsų žodžiuose. Taip gera pareiti net ten, kur niekas tavęs jau ir nelaukia.
Mūsų karta ilgai ėjo prie žmonėms pažadėto, išsvajoto, medumi patepto horizonto. O jis vis toldavo, statydamas mūsų kelyje vis naujas kliūtis. Pasirodo, ne į tą pusę ėjome. Pradėjome eiti į kitą pusę. Kažin, ar mano karta prieis?
Bet mūsų gyvenimo kelionė nebuvo beprasmė: iš vilties žydrųjų gėlių prisirinkome tikrojo medaus.
Esame atviri kaip stiklas, sykiu ir užsidarę kaip seifas, kuriame laikomi milijonai. Trapūs kaip krištolas ir tvirti kaip akmenys. Ieškome harmonijos pasaulyje, bet jos nebuvimas tik įkvepia mūsų kūrybą. Tiek vilties, tiek švelnaus liūdesio, tiek laimės troškimo mūsų žodžiuose! Bet ar mes iš viso prabiltume, jei visa tai, ko mums trūksta, turėtume? Toks likimas – kuriantis žmogus autentiškiausias vienatvėje. Taip mes atsikratome nerimo, numalšindami dvasinį troškulį.
Jonas Katkevičius, Kaišiadorių TAU
Kaišiadorių TAU nuotraukos
