Lapkričio 27-oji...Žemė jau užklota sniegu. Tai viena iš paskutinių rudens dienų. Pakruojo Švietimo centro salėje rinkosi Pakruojo trečiojo amžiaus universiteto (TAU) lankytojai į popietę „Daiktas, kurį aš saugau ir branginu“.. Visi kažką atsinešė. Tai ir buvo tas daiktas, kuris kiekvienam dalyviui asmeniškai yra brangus, turintis įdomią istoriją.
Dalyviai, atsigaivinę karštos arbatos puodeliu, pradėjo popietę. Laimos Lingevičienės deklamuojamas eilėraštis „Rudens sonetai: 5“ (Vytautas Mačernis) privertė visus susimąstyti ir suprasti, kad „tik akimirkos suteikia laimės amžinybę“.
Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.
Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina,
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.
Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę...
Jos kaip gėlės vysta veikiai.
Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.
Ona Rarivanienė papasakojo apie šeimų relikvijas, pateikė pavyzdžių iš meno, kultūros žmonių pasirinkimų. Prasidėjo atsineštų daiktų pristatymas. Milda P. su ašarom akyse pasakojo apie medinį paveikslą, kurį jai padovanojo a.a. tėtis. Jis visada kabo prie jos lovos ir teikia jai stiprybės. Dalia P. pristatė keramikinę, judančią skulptūrėlę ir jos istoriją. Buvo pristatyta senų atvirukų, laikrodukų, senų skarelių ir daug daiktų, turinčių savo istoriją. Jadvyga B. atsinešė vilnones kojines, kurias, jai numezgus, galėjo tikėtis, kad draugo mamytė duos palaiminimą jų santuokai.
Atvertę 1907 metų kalendorių radom dainą, kurią visi sudainavome. Išklausę visus pristatymus, pasakojimus visi sprendėme, koks tų daik tolimesnis likimas? Prieita vieninga išvada: neskubėti išmesti. Gal būt kai kas šiandien nereikalinga, bet rytoj...
Ona Rarivanienė, Pakruojo TAU dalyvė
