Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ pristatoma Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojos Romos Miliauskės poezija. Sveikiname! Džiaugiamės kartu! Tegul neša poezijos paukštės sparnai į kūrybos aukštus kalnus!
Tokia mintis topteli pirmiausiai, kai giliniesi į Romualdos Miliauskės poeziją. Romualda valdo žodį. Aš jį įsiminiau iš tų metų, kai Romualda dirbo Savivaldybėje ir įvairiomis progomis daugybei asmenų rašė sveikinimo tekstus. Kiekvienas žodis buvo toks individualus, kad norom ar nenorom knietėjo sužinoti, kas juos rašo... Tada, tiesa, nežinojau, kad Romualda žavisi poezija. Ji neslepia: „Pirmuosius eilėraščius parašiau ankstyvoje vaikystėje, įkvėpta S. Nėries poemos „Eglė Žalčių karalienė“. Pradinių klasių mokytoja skyrė man nemenką užduotį: išmokti šią poemą mintinai ir padeklamuoti bendrame tėvų susirinkime mokyklos aktų salėje. Dar ir dabar prisimenu tas jaukias minutes, kai su tėveliu įsitaisydavome plačioje lovoje (nedaug erdvės buvo mūsų namuose). Tėtis skaitydavo užburiančius pasakos ketureilius, kurie nejučia apsigyvendavo mano paikoje galvelėje... Nuo tada ėmiau eiliuoti viską, ką vaiko akimis mačiau aplinkui“.
Suvokimas, kokius didelius uždavinius kelia poezija, kuriam laikui į šalį atidėjo Romualdos kūrybinius bandymus. Skaitymas, poetinio žodžio meistrų mintys paakino: „kūryba – tai irgi darbas. Neretai sunkus ir alinantis.“
Išėjusi į užtarnautą poilsį, Romualda aktyviai įsijungė į Naujosios Akmenės TAU klausytojų gretas. Jos sukurtu tekstu universitetas sukūrė savo himną. R. Miliauskė pluošteliu eilėraščių praturtino universiteto literatų išleistą knygą „Viršum gyvenimo klonių“. Romualda sako: „Dabar, kai turiu marias laisvo laiko, sugrįžau prie poezijos. Gal net per drąsu tai vadinti poezija. Greičiau – savotiška terapija. Jos dėka atrandu tai, ką rūsti gyvenimo kasdienybė manyje buvo ištrynusi, tarsi užblokavusi...“
Romualdos eilėraščiai žavi minties žaismingumu, gražiai paslėpta apibendrinamąja potekste, sklandžia eiliavimo forma. Romualdai linkiu rasti daugiau laiko žodžiui. Tegul jis, pakilęs poezijos sparnais, skrenda į knygas, į skaitytojo širdį.
„Vienybės“ skaitytojams siūlau kartu su autore paklajoti po nuostabų poezijos pasaulį, nuo pilkos kasdienybės pakelti žvilgsnį į kitokias dausas.
Julija Sejavičienė, žurnalistė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė
Romualda MILIAUSKĖ
BALTOJI VAKARIENĖ
Balta tavo, Viešpatie, lauke...
Kaipgi jį be nuodėmės praeiti?
Ar atgimsim, atgaila menka,
už gūdžius šešėlius atsiskaitę?
Ar atleisi mums už pyktį, už klaidas,
už nemeilę ir už abejonę?
Ar pajėgsim kada nors suprast,
jog visi mes – iš tavos malonės...
Pakylėk, apgaubk balta šviesa,
tegul siela veržiasi į aukštį!
Tenupraus tikėjimo rasa,
tepagirdys baltą Meilės paukštį...
ŽYDINT LIEPOMS
Taip pašėlusiai žydi liepos,
šitaip dūzgia medaus nata!
Ko gi rymai tuščioj palėpėj?
Kuo paženklinta tavo kakta,
kai aplinkui – beribis pasaulis
su vaivorykštėm, pievom, drugiais?
Ar ne tau rytą pateka saulė,
ar ne tavo languos nusileis?
Toks pašėlęs žydėjimas liepų,
šitoks karštis birželio naktų!
Nerymoki viena pasislėpus
saulei riedant gyvybės ratu!
GIEDANTI ALĖJA
Gyvenimas tęsias, mielieji!
Atrodo, žinau, ką šneku:
ėjau šįryt pilka alėja
su giedančių paukščių pulku.
Kiek muzikos jų „pranešimuos“,
kiek tyro buvimo dienoj!
Pasveikinkim jų sugrįžimą,
užsukim alėjon rytoj...
Ji bus jau kita, daug šviesesnė,
su saulės zuikučių žaismu.
Išeikim pavasarį švęsti,
alsuokime jo artumu!
TYLOJE
Pasineriu į tylą...
Tik ilgesys plevena,
tik priesaiką nebylią
nuščiuvę lūpos mena.
Išeit. Nebūt. Pasukti
į kitą žemės kraštą,
tik nesigūžt kamputy,
nublokšt dvejonių naštą!
Aš dar galiu. Aš trokštu
pajust būties pilnatvę:
dairaus aukščiausių bokštų
ir susapnuotų gatvių...
Tenai saugu ir šilta,
ten nenutyla juokas
ir nesudūžta viltys –
savim už viską moki!
Nakties tyloj rašau eiles...
Jos tokios paprastos, negudrios –
panašios į laukų žoles,
į gluosnį, rymantį prie kūdros.
Gal niekas jų ir neskaitys,
gal puslapius išgairins vėjas...
O gal iš jų gėlė pražys,
jei šito panorės Kūrėjas!
VĖLINĖS
Vėlu jau... Vėlinės...
Tik žvakių atšvaitai,
tiktai sužvarbę gėlės,
paminklai ir vardai:
vieni šventi ir ryškūs,
kiti – jau užmiršti,
ir užrašai nublyškę,
išdilę atminty...
Visi čionai ateisim
ir per vėlu nebus –
ar pasmerkti, ar teisūs –
po tuo pačiu dangum...
