Vietoj įžangos noriu pasakyti paprastą pagiriamąjį žodį Šilutės trečiojo amžiaus universitetui (TAU). Tiesiog pačiai institucijai. Ne todėl, kad jame klausomės paskaitų, susirenkame savišvietai, kartais šventėms, konkursams – kitaip tariant esame prusinami politikos, kultūros, meno ir kitais klausimais, bet labiau už veiklų individualizavimą pagal poreikius – pasiskirstymą į dailės ir meno, šokių, užsienio kalbų būrelius, ansamblius, chorą ir t.t.
Individuali arba veikla nedidelėje grupėje yra tuo ypatinga, kad ji padeda skleistis kiekvieno poreikiams ir sugebėjimams. Kas truputį daugiau domisi TAU veikla, negali nepastebėti ir nesistebėti, kad kai kurių „studentų“ kūrybiniai gebėjimai, kažkodėl snaudę jaunystėje, atsiskleidė dabar gana brandžiame amžiuje.
Labai įdomus ir stebinantis yra atskirų būrelių narių asmenybės kitimas – atsiradęs poreikis plėsti viso pasaulio supratimą, leisti skverbtis į asmeninį pasaulį tam, kas iš tiesų yra gražu, dvasinga, anksčiau nepatirta. Primityviai tą poreikį apibrėžtume – troškimu būti geresniu, gražesniu, pritapti ir patirti esminį gamtos ir žmogaus grožį. Ypač šiemet, tokį išskirtinį rudenį. Gal net mažiau skundėmės ir dūsavome dėl nepriteklių, kainų kilimo ir kitų problemų: tarsi kažkas sulaikė. Sulaikėme ir vieni kitus . Aišku, noriu kalbėti apie literatų sambūrio „Vėdrynas“ popietę „Gintaro“ sode. Susitarėm: nė vieno žodžio apie rudens juodumą, nuovargį ir būsimas tamsos dienas, ruduo vis dar gražus:
Prisimena – juk rašė apie rudenį,
Lazdyną, saulę, aromatą obuolių senoj pintinėj...
Jau obuolių nebėr,
Išvėso kvapas,
Beliko tik pintinė – tuščia ir laukianti pilnatvės.
Tai va, jei kas į ją
Pririnktų lapų dyvinų –
Ir klevo, ąžuolo ir drebulaitės –
Kaštonų rudašonių pribarstytų,
Kelias šermukšnio uogeles įspraustų,
O tarpuose...o tarpuose gražius žodžius paslėptų,
Tai gal mokėtų ji juos susirasti,
Eilutėm, posmais sudėlioti
Į eilėraštį –
Žmogaus ir žemės gražų rudenį.
Šit iš ko bus sudėliotas eilėraštis Vidos Tarozienės sąsiuvinyje, o Aldonos Sapronaitienės eilėraštis gimė iš vėjo šuoro – sūkurio šaligatvyje ir Egipte regėto dervišo šokio. Tiesiog du pasauliai susiliejo:
Saulė kursto liepsnas šakose,
Vėjas drasko, šokdina lapus.
Jie lyg dervišas sukasi, svaigsta...
Dar ne liūdnas auksinis ruduo.
Dar ne drumstas upelio vanduo.
Tik padangėje girdisi spalio malda –
Atsisveikina, nuklykia gervės tolyn,
Nuskraidindamos vasaros ilgesį...
Nepaklys jos, jų kelią žvaigždynai nušvies
Sugrįžimui be baimės namo.
Skriskit Paukščių taku, aš ilgėsiuos,
Įsileidusi rudenį sielon, širdin.
Ar galėčiau kitaip?
Kartais žodžius atrakina reginys per fotoaparato „akį“. Birutės Morkevičienės akimirkos eilėraštis:
Šermukšnių grožio niekada nebus per daug.
Linguosis ant šakų ir ašarom
Pabirs į žemę.
Šermukšnių grožio nenustelbs išblyškusi rasa,
Voratinklių šilkiniai siūlai ir debesys klajūnai.
Rudens šalna, užstrigus kekės spindesy, neleis praeit pro šalį –
Sustoju ir ilsiuos,
Šermukšnių grožio pakerėta.
O kartais eilutė gimsta nuo žvilgsnio į šoną ar atgal atsigrįžus: Veronika Siutilienė: „Atsigrįžtu: raudoni raudoni klevai, o beržai svyruokliai varvina kasų auksą“.
Šitaip pildosi siela, bet dažnai norisi daugiau, tas nesuformuluotas sakinys, neparašyta eilutė, kurios buvimas tiesiog degina, veržiasi laukan, bet neranda formos. Gal mintis per daug paprasta, ir rašantysis nutyla: nepasako paslapties, kuri tik tik ką gyveno sieloje. Palauk, pabūk, to jausmo stebukle, rasis žodis, rasis paslapties dama – metafora. Dėl to tą gražią sekmadienio popietę šiek tiek paskaitėme Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmes“ Anais tolimais laikais tik pasirodęs leidinėlis buvo aršiai kritikuojamas ideologinių darbuotojų. O mus, pagyvenusius skaitytojus, tada dar jaunas poetas pakvietė susimąstyti, apie išskirtinį šio poeto pasaulį, kuriame atsiveria pirmapradė gyventi trokštanti žemė, joje vis labiau suvokiantis save pasaulyje žmogus, jo bandymas įspėti gamtos gaivalingumo paslaptį ir jaučiantis save kaip šio proceso dalyvį, dar neatitrūkstantį nuo pasaulio kūrimosi būties. Nuostabu, pagavome eilėraščių – giesmių prasmę, jų magiją, kuri atsiliepė ir mūsų pasaulėjautoje – esame tos pačios kalbos, tos pačios žmogaus evoliucijos ne reliktai, o gyvi liudytojai, gyvi su tais pačiais pojūčiais.
Tokį stebuklą gali sukurti tik nepakartojamas šių metų ruduo ir tokia pat lietuvių poezija. O paskui mes krėtėme obuolius, ir kiekvieno jų raudonis, svoris delne, kvapas tarsi kalbėjo: obuolio filosofija pati nuostabiausia. Pasikalbėsime apie tai kitą kartą, kai sieloje vėl bus taip šviesu, o mintys ilgėsis naujo pažinimo.
Ar ne tai yra svarbiausia dabartiniame – rudeniniame mūsų gyvenimo etape?
Irena Arlauskienė, Šilutės TAU klausytoja
