Savanorystė dažnai vadinama gerumo darbu, bet iš tiesų ji yra kur kas daugiau nei veikla ar pareiga. Tai yra pasirinkimas būti žmogumi. Pasirinkimas matyti kitą, net kai pasaulis ragina žiūrėti tik į save. Tai akimirkos, kai širdis pasirodo stipresnė už patogumą, o vidinis pašaukimas girdimesnis už kasdienybės triukšmą.
Savanoris neina gelbėti pasaulio. Jis eina susitikti su juo, tokiu, koks jis yra: kartais trapiu, kartais skaudžiu, kartais tamsiu. Ir vis dėlto savanoris neša į tą tamsą nedidelę šviesą. Ne tam, kad pasirodytų ryškiau, bet tam, kad kažkas kitas pamatytų kelią.
Savanorystė – tai gebėjimas klausytis. Ne tik žodžių, bet ir tylos. Ne tik istorijų, bet ir emocijų, kurios slepiasi tarp jų. Tai buvimas šalia be sprendimo ir be išankstinių sąlygų. Kartais didžiausia pagalba yra ne atsakymas, o buvimo faktas, paprasta žinutė „aš girdžiu“, „aš matau“, „aš esu čia“.
Žmonės dažnai klausia, ką savanoriai gauna mainais. Ir čia slypi savanorystės paradoksas. Duodantys gauna daugiau nei tikėjosi. Ne materialiai, ne išoriniais laimėjimais, bet transformacija viduje. Savanoris pamažu išmoksta, kad kiekviena istorija keičia ir jį patį, nuima kaukes, kurių nebereikia, ir palieka tai, kas tikra. Jis pradeda vertinti laiką, ramybę, mažas pergales, žmonių trapumą ir kartu jų neįtikėtiną stiprybę.
Savanorystė taip pat yra bendruomenė. Tai žmonės, kurie žino, ką reiškia laikyti kitą už rankos ne siekiant pakelti, o tiesiog būti šalia. Tai ryšiai, kurie susiformuoja ne iš interesų ar naudos, o iš bendro noro praturtinti pasaulį bent trupučiu švelnumo. Šie ryšiai tęsiasi ilgiau nei pati savanorystės akimirka, jie kuria kultūrą, keičia požiūrį, augina visuomenę.
Galiausiai savanorystė yra virsmas. Ne tik organizacijų, ne tik bendruomenių, bet ir pačių savanorių. Kiekvienas geras darbas yra žingsnis į brandesnę, jautresnę ir sąmoningesnę civilizaciją. Tikrasis pasaulio pokytis vyksta ne politikos kabinetuose, o tarp dviejų žmonių, kurie pasirenka vienas kitą išgirsti.
Ir galbūt svarbiausia yra tai, jog savanorystė primena, kad mūsų egzistencija neapsiriboja tuo, ką sukuriame sau. Ji įprasmina tai, ką paliečiame kituose. Kuo daugiau širdies įdedame į pasaulį, tuo daugiau pasaulis palieka mūsų viduje.
Todėl savanoris nėra didvyris. Jis tiesiog žmogus, kuris pasirinko ne praeiti pro šalį. O kartais toks pasirinkimas yra didžiausias visų mūsų virsmas.
Eligijus Juchnevičius, projekto „Žvelk giliau“ ambasadorius
