Taupus poezijos žodis
Visada stabteli ir įsiklausai, kai išgirsti kito žmogaus įdomią mintį. Tokių minčių sūkuryje atsiduri, kai skaitai poeziją. Redaguodama Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) literatų knygą „Viršum gyvenimo klonių“, buvau maloniai nustebinta matematikos mokytojos Stanislavos Vaikasienės eilėraščių minties gilumu ir prasmingumu. Neretai įsivaizduojame, kad matematika ir literatūra – priešingi poliai. S. Vaikasienės poezija tai paneigia, dargi liudija, kad matematiškai tiksliai pasvertas žodis literatūriniame kontekste pražysta gražiausiomis spalvomis.
Mokytoja Stanislava baigė matematikos mokslus ir nuo 1978 metų iki išėjimo į užtarnautą poilsį dirbo tuometinėje Naujosios Akmenės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Atsigręždama atgalios į darbo metus, mokytoja paatvirauja, kad keturi dešimtmečiai, prabėgę mokykloje, atiduoti ne tik vaikams ir matematikos mokslui, ją domino psichologija, filosofija, literatūra, menas. Skaitė, gilinosi. Į poezijos pasaulį su savo kūryba pasuko prieš keletą metų.
„Pamokoje prie skaičiaus dėdavau skaičių, pabandžiau prie žodžio dėti žodį, prie minties – mintį. Kartais pavyksta, kartais ne, tačiau diena tikrai tampa įdomesnė, prasmingesnė“,– sako Stanislava Vaikasienė.
Mokytoja yra pasakojusi, kad pirmiausiai gimsta eilėraščio idėja, tema, tada apie ją ima rutulioti prasmės linijas, o paskui sėda sudėlioti mintyse ieškotus žodžius. Jos kūryba pirmiausiai dėmesį patraukia įdomiais sugretinimais, netikėtomis minties išvadomis, gražiais gyvenimo palyginimais. Matematikos mokytojos taupus poezijos žodis atsiveria originalumu, subtiliai prisiliečia prie giluminių išgyvenimų. Jūsų dėmesiui siūlau keletą Stanislavos Vaikasienės eilėraščių.
VAKARAS
Vakaras už lango, vėjas tyliai šnabžda.
Gundo ir vilioja nebyli žvaigždė.
Tik aš niekur neisiu, su tavim kalbėsiu –
šįkart kilometrais mudu atskirti.
Tykiai slenka laikas, ir mintis klajoja.
Apie ką svajoji? Ką dabar veiki?
Liejas iš ekrano svetimas gyvenimas.
Viskas suvaidinta. Ar ir tu žiūri?
Plaukia tavo balsas, kaista telefonas.
Klausimai, galbūt, skatiko neverti.
Bet kodėl taip gera po dienos kelionės
Vėl tave išgirst, žinoti, kad esi.
LAIKAS
Tarsi medžio lapai krenta mano dienos
ir ramiai numiršta ant juodos marškos.
Nors ryte šypsausi, man labai jų gaila,
bet gedėt neleidžia laikas šios dienos.
Kiek tikslų tikslelių galvoje nešiojuos...
Kiek darbų darbelių noris padaryt...
Ach, kad taip galėčiau šių dienų kelionėj
laiką visagalį imt ir pristabdyt.
Tuščios mano svajos, nieko jos nevertos.
Atkarpa ilgėja man už nugaros.
Privalau galvoti, laiką kam aukoju,
nes nepakartosi buvusios dienos.
O ir tai, kas buvo, niekur nepradingsta –
rieda laiko ratuos iki pabaigos.
Ratuose – vaikystė, ratuose – jaunystė.
Ratuose ir žilas plaukas nuo galvos.
SŪNUI
Mano plaukuose pūga.
Tavo smilkiniai šarmoja.
Mano mylimas sūnau,
Ar matai, žiema atjoja?
Nuo negandų, šlapdribų
Dar apsaugoti norėčiau.
Bet ir tu turi vaikų.
Nebesutelpam po skėčiu.
Tik pamoji man ranka
ir aš priglaudžiu anūką,
nors turėčiau glaust tave,
Baltai pūgai išsisupus.
Bet nors neliečiu ranka,
Akys meilę spinduliuoja.
Tad be žodžių supranti,
Kad ir tau ją dovanoju...
Julija Sejavičienė, knygos „Viršum gyvenimo klonių“ redaktorė
Jono Vapsvos nuotr.
