Užbaigėme mokslo metus vaikščiodamos davatkėlių takeliais

Kauno trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Kūrybinės raiškos fakulteto studentės birželio 5 dieną išsiruošė į ekskursiją užbaigti mokslo metų. Tikslas – Šilavoto Davatkynas ( Prienų karšto muziejaus padalinys), o pakeliui ir Išlaužo bažnyčia – Dievo dvaras (Prienų raj.) 

Šilavote mūsų būrelį sutiko muziejininkė, gidė Danguolė Lincevičienė. Ji viską parodė ir papasakojo: ir gilųjį klebono šulinį, ir Laisvės kovų ekspoziciją, ir Šilavoto bažnyčios istoriją. Lydimos Danguolės pasakojimo, moterys leidosi į pakalnę Davatkėlių takeliu, kurį puošia įvairių šventųjų vyrų medinės skulptūrėlės, „tupinčios“ medžiuose. O tada teko užkopti prieš kalnelį, čia  jau visai arti Davatkyno  takelis tęsiasi, bet jį puošia šventųjų  moterų skulptūrėlės. Kodėl tas takas vadinamas Davatkėlių? Todėl, kad jos taip kiekvieną dieną keliaudavo iš savo namelių į Šilavoto bažnytėlę.

 

Gidė pakvietė į Davatkyno namelius, įdomūs jos pasakojimai atvėrė visą šimtmetį (1895-1995) čia veikusio neformalaus vienuolyno, vadinto Davatkynu, istoriją. Lietuvoje daugiau tokių autentiškų ir unikalių vietų nėra išlikę. 2017 m. čia viešėdamas Apaštališkasis Nuncijus  arkivyskupas Pedro Lopez Quintana pasakė, jog jis žinąs panašią vietą tik Belgijoje.  Davatkyno erdvė tarsi apgobta ypatinga sakralumo aura, pasijunti lyg virš galvos plasnotų  gerosios dvasios... O paskui susėdome prie kavos, arbatos, šnekučiavomės apie moterų likimus, apie tokį gyvenimą, kurį šioje vietoje nugyveno keliolika moterų. Viešnios vis dar klausinėjo šeimininkę Danguolę: o kaip davatkėlės užsidirbo pragyvenimui, ką jos veikė, ką valgė, kaip bendravo tarpusavyje, kaip į jas žiūrėjo kiti gyventojai. O jie gerbė ir mylėjo savo davatkėles. Įsišnekome įvairiomis temomis, aktyviai diskutavome netgi apie dirbtinį intelektą... 

 

Pasigrožėję Davatkyno darželiais, kurie čia visada labai spalvingi, su senomis lietuviškomis gėlėmis, įsiamžinę saulučių pievoje, padėkoję Danguolei už ypatingą dėmesį ir įdomų pasakojimą, į Kauną važiavome pro Išlaužą, bažnyčią radome atrakintą.  Dauguma moterų Išlaužo Dievo dvaro vidų yra matę per nuotolį, per šv. Mišių transliaciją, jaučia didelę pagarbą kun. Viliui Sikorskui, tad pamatyti gyvai, uždegti žvakutę, minutėlę mintyse susikaupti buvo svarbu.

 

Aš jau žinau ir jaučiu, kad per vasarą pasiilgsiu savo studenčių, nes visos moterys yra labai pozityvios, draugiškos, įdomios. Nuoširdžiai dėkoju mūsų seniūnei Laimutei Bratikienei už aktyvią pagalbą, geranoriškumą ir rūpestį, ir visoms studentėms, iš visų per mūsų užsiėmimus semiuosi žinių, drąsos, idėjų ir gerumo. Tegul vasara suteikia daug džiaugsmo, o mes susitiksime rudenį ir kalbėsimės apie vasarą,  ir ne tik...