Lietuvoje jau trečius metus augantis psichikos sveikatos judėjimas „Žvelk giliau“ per šiuos metus įgijo visiškai naują tapatybę. Tai nebėra vien tik Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotas projektas ar pavienė švietimo kampanija – šiandien jis vis labiau tampa bendruomeniniu reiškiniu, judėjimu, plintančiu tarp įvairių socialinių grupių, kartų ir net profesinių sričių. Tai matėme ir šių metų Higienos instituto Psichikos sveikatos stiprinimo skyriaus renginyje: iniciatyva pristatyta kaip brandus, visuomenę keisti galintis judėjimas.
Vienas svarbiausių žmonių, kurių balsas prisidėjo prie šio augimo, yra Gediminas Dalinkevičius: buvęs Seimo narys, projekto koordinatorius, ambasadorius, psichikos sveikatos švietėjas, ilgalaikis akademikas, smuikininkas, maestro – G. Dalinkevičius taip pat užima garbingas Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (TAU) prorektoriaus bei Nacionalinės TAU asociacijos vykdomojo direktoriaus pareigas. Vis tik jis savo pareigų nesureikšmina ir pažymi: „Aš šiame projekte atsiradau todėl, kad tai tiesiog mano vieta“.
Tai ne metafora. Tai giliai žmogiškas, iš gyvenimo patirties gimęs santykis su psichikos sveikata ir savistaba.
Maestro kelias: žmogiškas, sudėtingas ir būtent dėl to įgalinantis
Kalbėdamas apie savo vaidmenį „Žvelk giliau“ projekte, G. Dalinkevičius vengia bet kokio pompastinio tono. Jis nesistengia savęs pristatyti kaip moralinio autoriteto, lyderio ar žmogaus, kuris „žino geriau“. Priešingai – jis tvirtina, kad visa jo šiandieninė veikla yra labai natūralus, gyvenimo patirčių suformuotas kelias, kuriuo, atrodo, buvo nulemta jam eiti.
Tačiau būtent tos patirtys – giliai žmogiškos, kartais skaudžios, kartais sudėtingos – padaro jo žodžius įtikinamus ir tikrus – jis yra užauginęs keturis vaikus, patyręs žmonos netektį, vėliau – ir žento mirtį.
Tai situacijos, kurios daugelį parklupdytų, uždarytų savyje ir užgesintų. Tačiau maestro visur pabrėžia: jį išlaikė šeima. Ne kaip abstraktus socialinis vienetas, bet kaip gyvas ryšys, kaip erdvė, kurioje skausmas pasidalijamas ir kartu palengvėja.
Jis pasakoja: „Vaikai man šiandien sako – tėti, ačiū, kad tu mums padėjai tai pergyventi. O juk taip, būtent šeima yra ta, kuri leidžia nenuskęsti, nenuleisti rankų, išgyventi, kai atrodo, kad nebėra už ko laikytis“.
Šie žodžiai nėra tik emocinis prisiminimas – jie yra didžiulė Gedimino įžvalgos dalis, kai jis kalba apie psichikos sveikatą, apie atvirumą ir savistabą.
Šeima – emocinės būsenos branduolys
Jei yra viena tema, kuri natūraliai persmelkia visas maestro mintis, tai – šeimos ryšių reikšmė žmogaus psichinei sveikatai. Net tada, kai jis kalba apie socialines problemas, technologijas, jaunimą ar senjorus – visur girdėti ta pati mintis: žmogus, kuris turi tvarius šeimos ryšius, yra psichologiškai stipresnis. Žmogui, kuris jų neturi, tenka kovoti vienam.
G. Dalinkevičius mato tai kasdien – tiek trečiojo amžiaus universitetuose, tiek konsultuodamas ir dirbdamas su visuomeninėmis grupėmis. Ypač skaudžiausiai tai atsiskleidžia vyresniųjų kartų gyvenime.
Dirbdamas su senjorais trečiojo amžiaus universitetuose, kaip direktorius pastebi fenomeną, kurį įvardija atvirai: 95 proc. dalyvių yra vienišos moterys. Tai nėra tik demografinė statistika – tai gili socialinė žymė, kalbanti apie šeiminių ryšių nykimą, šeimos „atslūgimą“ iš vyresnių žmonių kasdienybės.
„Jeigu šiandien visuomeniniai institutai funkcionuotų kaip anksčiau, tie žmonės gyventų šeimos rate, turėtų konkrečias pareigas šeimoje, veiklą. Jie turėtų kasdienę sąveiką su artimaisiais. Tačiau dabar daugelis lieka vieni“.
Vienišumas senatvėje yra ne tik emocinė būsena – tai tiesioginis psichikos sveikatos rizikos veiksnys. O vienišas žmogus psichologinius sunkumus patiria giliau, ilgiau ir beveik visada – tyliai.
Todėl G. Dalinkevičius mato trečiojo amžiaus universitetus kaip naują šeimos formą, kuri padeda žmonėms atgauti savigarbą, ryšį, pasitikėjimą.
Socialinių tinklų įtaka jaunimui: kai šeimos autoritetą perima algoritmai
Kita jo dažnai minima tema – informacinės priklausomybės. Ne alkoholis, ne nikotinas, ne kokios nors kitos medžiagos šiandien labiausiai pažeidžia jauną žmogų. O algoritmai, kurie formuoja psichologinius įpročius, nuotaikas ir net elgesį.
G. Dalinkevičius pateikia drastiškų pavyzdžių: paaugliai socialiniuose tinkluose mato žalingus, savęs žalojimo iššūkius, kuriuos priima kaip normą ar žaidimą. Jie mokomi treniruoti savo psichiką destrukcijai. Ir ši problema tiesiogiai susijusi su šeima. Kai vaikas neturi tvirto, patikimo, saugaus ryšio namuose, jis labai lengvai „įsileidžia“ virtualius turinio kūrėjus kaip naujus autoritetus, mokytojus, net pseudo-šeimos figūras. Stipri šeima – tai apsauga nuo žalingo turinio. Silpnas šeimos ryšys – tai padidėjęs pažeidžiamumas. G. Dalinkevičius pripažįsta, kad tyrimų dar trūksta, bet pasekmės jau jaučiamos.
Lietuviškas emocinis uždarumas arba kodėl mums taip sunku kalbėti šeimose
Dalį G. Dalinkevičiaus analizės sudaro tai, ką jis vadina „lietuvišku emociniu refleksu“. Šis reiškinys išryškėja ne tik tarp pavienių žmonių, bet ir šeimose – kartais ypač šeimose.
Pašnekovas teigia: mes nepasitikime aplinka, savo emocijas slepiame, nes taip mus, mūsų tautą išmokė istorija. Dažnai kokios nors užuominos apie skausmą, pažeidžiamumą ar išgyvenamą sunkesnį laikotarpį suvokiamos kaip silpnybė, negebėjimas būti stipriam ir susitvarkyti su problemomis. Įprastai atmetame jas lyg jos būtų nereikšmingos, bijome paklausti žmogaus, kaip jis jaučiasi, išklausyti, jei jam to reikia, gynyba ir baimė pasirodyti silpnu dažnai pakeičia taip reikalingą dialogą, kartais – vienintelį efektyvų „vaistą“ problemai išspręsti.
Tai lemia, kad šeimos nariai kartais gyvena šalia, bet netampa tikrais emocinių ryšių dalininkais. Ir būtent čia „Žvelk giliau“ įgauna gilią prasmę – judėjimas moko ne teorinių psichologinių modelių, o paprasto, gyvenimiško, žmogiško dalyko: mokytis išgirsti, mokytis atsiverti, mokytis kalbėti.
Atvirumas: ne terapija, o žmogiška būtinybė
G. Dalinkevičius dažnai kartoja mintį, kuri atrodo paprasta, tačiau yra labai gili: „Žmogaus didžiausias priešas yra ne pasaulis aplinkui, o jis pats sau, tas „aš“, kurio mes bijome“.
Tačiau jis pabrėžia, kad mokytis pažinti save lengviau tada, kai esi šeimos apsuptyje, kai šalia yra bent vienas žmogus, kuris leidžia tau būti savimi be baimės būti nesuprastam ar pasmerktam.
Štai kodėl šeimos ryšys pašnekovui yra toks svarbus: šeima — tai vieta, kur žmogus gali saugiai atsiverti. Jeigu šeima tokia tampa — psichikos sveikata įgauna tvirtą pagrindą.
Kodėl maestro įsipareigojo „Žvelk giliau“ judėjimui
Pašnekovas šypsodamasis sako, kad jį dažnai kviečia į įvairias iniciatyvas, koncertus, renginius, kur prašo jo pagroti smuiku. O į šią, „Žvelk giliau“ iniciatyvą, jis eina noriai, sąmoningai ir natūraliai, nes tai, ką jis daro šiame projekte, sutampa su tuo, kuo jis gyvena: atviru bendravimu, vidine kultūra, šeimos vertybėmis, tikėjimu, kad žmogų reikia išgirsti, o ne mokyti.
Jis sako: „Aš dalinuosi, nes tai stiprina mane. Ir jeigu tai paliečia bent vieną žmogų — tai jau yra lietaus lašas, iš kurio gali išaugti daug daugiau“.
Žvelgti giliau — tai ne žiūrėti į save, o žiūrėti į žmogų, su kuriuo esi
„Žvelk giliau“ inicijuoja visuomenės pokytį. Tačiau G. Dalinkevičiaus mintys primena, kad pokytis prasideda ne institucijose, ne projektuose, ne kampanijose. Pokytis prasideda šeimoje.
Šeima formuoja gebėjimą išgirsti. Šeima formuoja gebėjimą kalbėti. Šeima formuoja vidinę žmogaus ramybę. Ir galiausiai – šeima padaro žmogų stipresnį prieš išorės krizes.
Todėl ambasadoriaus žinutė, skambanti per „Žvelk giliau“, yra ne tik apie psichikos sveikatą. Tai žinutė apie kultūrą, apie žmogų, apie šeimą, visa ko pagrindą, ir apie drąsą pažvelgti giliau – į save ir vieni į kitus.
Rasa Jakubauskienė
Daugiau apie projektą: https://zvelkgiliau.lt/
Projekto organizatorius: Higienos instituto Psichikos sveikatos centras
Projektą finansuoja: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
Asmeninio archyvo nuotr.
