Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto (TAU) senjorai, vykdydami Erasmus+ projektą 2025-1-LT01-KA121-ADU-000312059, nutarė daugiau dėmesio skirti Latvijai. Kaimynai dar neturi trečiojo amžiaus universitetų, bet čia sėkmingai veikia senjorų mokyklos – Senioru skola.
Susitikimas su Krustpilio senjorų mokyklos atstovais
Į pirmąjį susitikimą Jekabpilyje vyko net 50 panevėžiečių. Tai miestas pietryčių Latvijoje, esantis maždaug pusiaukelėje tarp sostinės Rygos ir Daugpilio. Istorinis Jekabpilis yra kairiajame krante, Sėlijoje, o istorinis Krustpilis (vok. Kreutzburg) – dešiniajame krante, Latgaloje. Šie du miestai buvo sujungti sovietų valdžios metais (1962 m.) ir tapo Jekabpilio miestu, tačiau išlaikė savo išskirtinį regioninį charakterį.
Pirmiausia apsilankėme pilyje, pirmą kartą kronikose paminėta 1237 m. Kelis šimtmečius pilis priklausė Korfų šeimai. Po didelės pilies rekonstrukcijos dabar galima vaikščioti po prabangias sales ir erdvius koridorius, apžiūrėti naujas ekspozicijas apie miesto istoriją. Parodos rengiamos pilies bokšte ir parodų salėse, muziejus siūlo temines ekskursijas ir edukacines programas. Ypač maloniai nustebino Rožių ekspozicija. Joje indai, miniatiūros, net suknelės – viskas su rožėmis.
Antrasis objektas – MANS galerija, įkurta 1991 m. Tai viena pirmųjų privačių galerijų Latvijoje. Per šį laiką surengta daugiau nei 200 tapybos, tekstilės meno, knygų iliustracijų, ekslibrisų ir taikomosios dailės parodų. Galerijos direktorius ir menininkas Uldis Čamansas surengė ir su savo darbais dalyvavo Latvijos modernaus meno parodose Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Rusijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Erdvios patalpos leidžia rengti didelio masto parodas, kuriose dalyvauja daug autorių. Galerijoje reguliariai eksponuojami ne tik vietinių, bet ir žinomų Latvijos bei užsienio menininkų darbai.
Po pažinties su miestu vykome į Krustpils senjorų mokyklą, susitikome su bendruomene, susipažinome su jos veikla, dalinomės patirtimi. Drauge net dainavome: šeimininkai paruošė video įrašą, kuriame jie dainuoja latviškai, o mes tą pačią dainą – lietuviškai.
Šventiniai renginiai Kuldygoje
Savo mobilumui pasirinkome Kuldygą. Norėjome ne tik susipažinti su įvairiomis senjorų bendruomenėmis, bet ir pagilinti savo žinias apie tradicijas ir šventes Latvijoje. Vykome birželio mėnesį – Joninių savaitę. Latvijoje Joninės švenčiamos ne vieną dieną, o visą savaitę. Į Kuldygą važiavome ne vienos – mus lydėjo 50-ties senjorų grupė. Pažintį pradėjome nuo Riežupės urvų, po to Kuldygos senjorų mokyklos atstovės organizavo pažintinę ekskursiją po Kuldygos senamiestį.
Išlydėję didžiąją grupę į Lietuvą, jau pirmą vakarą patekome į šventę Rudės dvare. Kaip sakė latvės, didžiausias akcentas yra Lyga. Pastebėjome panašumų ir su mūsų šventėmis. Vartai – tik įėjus būtina padainuoti. Tada šeimininkai vaišina sūriu, gira ar alumi. Didžiulė aikštė pilna žmonių. Šventės pradžioje visi pina vainikus. Vyrams – ąžuolų lapų, moterims – lauko gėlių. Pinamas ir vienas didelis. Vėliau visi jį neša ir atliekamos apeigos prie ąžuolo, prie laužo. Vyksta aukojimai, skamba dainos. Vedančiajai paklausus iš kur susirinko, pasigirdo įvairių miestų pavadinimai. Ir ne tik Latvija. Buvo net iš Peru, Švedijos. Po apeigų – suneštinės vaišės. Visi ateidami kažką atsinešė ir dėjo ant stalų. Ir nei vieno prekybininko. Atrodo, kad susirinko vienas didelis kolektyvas, viena bendruomenė. Po vaišių – šokiai, rateliai. Buvo labai malonu matyti, kad susirinkę šeimos – nuo mažiausio iki vyriausio. Taip išlaikomos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Vyravo ramybė, pagarba. Stebino ir tvarka aplinkui.
Pačios Joninės švenčiamos ramiau. Daugiausiai šeimose. Stebėjome, kaip jas švenčia Kuldygos gyventojai. Jie rinkosi prie kultūros namų. Paruošti stalai, ant kurių susirinkę gali pasidėti savo atsineštas vaišes. Tik vienas prekybos taškas. (Panevėžyje, Skaistakalnio parke, per Jonines veikė net 70 prekybos palapinių). Grojo gyva muzika, visi šoko. Buvo malonu pastebėti, kaip vaikaitė pakvietė pašokti savo močiutę.
Susipažinome su šventiniu turgumi Skrundoje. Tai nedidelis miestelis. Jautėsi šventinė nuotaika, kurią palaikė ir muzikuojantis ansamblis. Pastebėję mūsų grupelę jie užgrojo „Kepė kepė...” ir ėmė šokti. Šokome drauge ir mes. Supratome kaip pagarbą ir dėmesį mums, lietuvėms.
Mobilumo metu daug bendravome su įvairių organizacijų atstovais, susipažinome su jų veiklomis, bendruomenės šventėmis. Įsiminė vienos Skrundos bendruomenės atstovės išsakytos mintys. Jai pačiai daugiau nei 80 metų. Pasidžiaugė, kad savivaldybė labai rūpinasi vyresniais, pakeliui iki kapų įrengė net tris suoliukus, ant kurių galima pailsėti. Bet kai moteris pradėjo pasakoti apie šventes, sužinojome, kad bendruomenė susitinka dažnai, švenčia gimtadienius, o jau kai susirenka, dainuoja ir šoka ne trumpiau, kaip bent 8 valandas.
Po Lygos ir Joninių visur įsivyravo ramybė, o panevėžietės toliau tęsė pažintis. Vykome į Ventspilį ir susitikome su švietimo skyriaus vedėja ir socialinio skyriaus darbuotoja. Sužinojome, kad šiame mieste daug dėmesio skiriama vyresnių žmonių skaitmeniniam raštingumui, vyksta net digitaliniai pietūs. Senjorų organizacijoms savivaldybė skiria po 600 eurų. Pinigai turi būti panaudojami edukacinėms ekskursijoms.
Skrundoje susipažinome su suitų (latvių etnografinė grupė) bendruomene, jų veiklomis, tradicijomis.
Latvijos vyriausybės požiūris į senjorus
Šiandien vyresniosios mokyklos yra daug daugiau nei tik laisvalaikio praleidimo vieta. Jos tapo dinamiška asmeninio augimo aplinka, kurioje vyresnio amžiaus žmonės gali tobulėti, palaikyti pažintinius gebėjimus ir išlikti aktyviais visuomenės dalyviais. Šiais metais Gerovės ministerija kartu su Visuomenės integracijos fondu (SIF) įgyvendina projektą „Vyresniųjų mokyklų veiklos įgyvendinimo parama“, iš pradžių skirdama 920 000 eurų finansavimą. Dėl didelio susidomėjimo šį finansavimą planuojama didinti. Programa teikia nemokamas neformaliojo švietimo pamokas 65 metų ir vyresniems senjorams visuose Latvijos regionuose, o jos turinys kruopščiai suplanuotas taip, kad būtų kuo naudingesnis dalyvių kasdieniam gyvenimui. Vyresniųjų mokyklų ugdymo turinys nėra atitrūkęs nuo realybės – jis kuriamas tiesiogiai remiantis senjorų interesais, poreikiais ir turtinga gyvenimo patirtimi. https://www.europesays.com/lv/249161/
Viso mobilumo metu mus lydėjo Kuldygos senjorų mokyklos direktorė Rūta Orlova. Ji įsitikinusi, kad naujos žinios nėra vienintelė šio judėjimo pridėtinė vertė: „Vyresniosios mokyklos mažina socialinę izoliaciją, skatina abipusę paramą ir kuria aplinką, kurioje kiekvienas jaučiasi laukiamas, vertinamas ir reikalingas. Čia užsimezga naujos draugystės, žmonės dalijasi gyvenimo patirtimi, stiprėja įsitikinimas, kad amžius nėra kliūtis mokytis, tobulėti ir įgyvendinti naujas idėjas. Norime, kad vyresniųjų išsilavinimas taptų savaime suprantama visuomenės dalimi – prieinamu, kokybišku, įvairiu. Investicija į vyresniųjų išsilavinimą yra investicija į aktyvią, sveiką, darnią visuomenę, kurioje kiekvienas turi galimybę toliau tobulėti, nepaisant amžiaus”.
Mobilumo sklaida
Grįžę tradicinę sklaidą apie tai, ką sužinojom, nutarėme organizuoti kiek kitaip. Tęsdami švenčių tradiciją Latvijoje, norinčius pakvietėme į Kuldygos senamiesčio šventę. Norinčių buvo net 100, tad vykome 2 autobusais. Kad kelias neprailgtų, išdalinome lapus su latvių-lietuvių kalbos žodžiais. Būdamos Latvijoje pastebėjome, kad jie labai noriai mokosi lietuviškai, tad kuo mes blogesni? Bent išmokime pasisveikinti, padėkoti, pagirti.
Ši šventė buvo visai kitokia. Senamiesčio gatvelėse šurmuliavo mugės, skambėjo muzika. Visur šventinė nuotaika, šypsenos. Žinoma, laikas leido tik fragmentiškai susipažinti su šiuo miesteliu, išlaikiusiu autentiką ir senų laikų dvasią, stebinančiu upeliais, kriokliais, bulvėmis ir pomidorais gėlynuose bei išpuoselėta tvarka.
Zita Kazlauskienė, Panevėžio TAU rektorė
Autorės nuotraukos
