Šakių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai domisi ne tik senaisiais papročiais, bet ir naujų tradicijų formavimusi. Kalėdinis laikotarpis Lietuvoje kaip tik ir yra toks laikas, kai atsiveria kūrybinės galios ir, remiantis senaisiais papročiais, ieškoma naujų išraiškos formų. Miestų, miestelių, kaimų, atskirų sodybų kalėdinė puošyba – tai juk naujos, besiformuojančios tradicijos, kurios tamsiausią metų mėnesį džiugina visų akis ir širdis.
Kalėdinis miestelis jau dvidešimt metų statomas Šakių rajono Gotlybiškių kaime Violetos Simanavičienės sodyboje. Apie jį rašyta rajono spaudoje, jį kasmet lanko tikrieji Kalėdų fanai. Šiemet aplankyti spindinčios, žaižaruojančios sodybos susiruošė ir Šakių TAU studentai su savo dekanėmis bei rektore Margarita Liukaitiene. Atrodo, važiuoti nuo Šakių visai netoli, tik keliolika kilometrų, bet netikėtai patenki į pasakišką šalį. Kieme didžiulės pasipuošusios eglės veda į baltą sniego menę, o ten žiba, tviska kalėdiniai nameliai, susikibę už rankų laukia Kajus ir Gerda, šviečia Sniego karalienės rūmai. Kalėdų miestelis Gotlybiškiuose, Dievą mylinčių žmonių kaime, yra kūrybingos sielos Violetos Simanavičienės svajonė, tapusi šeimos ir viso Šakių rajono tradicija.
Atvykusias visas tris Šakių TAU studentų grupes tris vakarus iš eilės kieme pasitiko šeimininkė Violeta ir kvietė prie stebuklingo lango, iš kurio atsiveria vaizdas į jos jau 20 metų statomą miestą, kuriame kasmet įsikuria apie 200 įvairaus dydžio ir turtingumo namų. Šiemet Violeta lankytojus veda per miestą sekdama H.K. Anderseno pasaką „Sniego karalienė“ apie svarbiausią gyvenimo vertybę – meilę ir jos nepaprastą galią įveikti didžiausius sunkumus.
Pasaka ne tik tai, kas girdima, bet ir tai, kas jaučiama širdimi. Klausydami maloniu balsu sekamos pasakos, Šakių TAU studentai patys tarsi ištirpo joje, tarsi apsigyveno išsirinktame namelyje, suposi sūpynėse, klaidžiojo apsnigtomis gatvėmis, grožėjosi stilingais žibintais, šildėsi prie laužo, mugėje ragavo karštos arbatos, važiavo su kalėdiniu autobusiuku ir džiaugėsi Gerdos ištverme ir noru susigražinti draugą... Realybėje besivaišindami Violetos į žiemišku piešiniu papuoštus puodelius pilstoma skania arbata, studentai kalbėjosi apie tai, kad suaugę žmonės mažai betiki pasakomis, užmiršta žaisti. Vis dėlto ne visi užmiršta: studentės nedrąsiai prisipažino, kas ir jos turi savo pomėgių – rinkti pelėdas ir puošti jomis sodą, rinkti žvakides ar dar ką kita. Sodybos šeimininkė Violeta visas padrąsino, atskleidė, kad ilgai puoselėjant mažutį pomėgį jis pamažu virsta tradicija, kurią palaikyti padeda šeima ir draugai. Juk ir jos kalėdinis miestelis kažkada buvo tik mažas kaimelis su keliais namukais.
Grįžusios iš kalėdinio miestelio susižavėjusios Šakių TAU studentės rašė:
„Pabuvome tikroje pasakoje. Nuostabu. Ačiū Violetai. Ačiū mūsų dekanėms ir rektorei. O kaip pasakos baigiasi?... ir aš ten buvau..“, – rašo Dalia.
„Šį vakarą aplankiusios kalėdinę pasaką sukūrusios ponios Violetos sodyboje, likome sužavėtos. Grožėjomės, stebėjomės, klausėmės pasakojimo apie šio sumanymo atsiradimą, prie arbatos puodelio kalbėjomės apie pomėgius turinčių žmonių darbštumą“,– džiaugėsi Skirmanta.
„Pabuvome pasakoje. Linkiu visiems kūrybingiems žmonėms sveikatos, o kalėdiniam miesteliui gyvuoti dar daugelė metų“, – sakė Regimanta.
Danutė Anulienė, Šakių TAU