Štai ir baigiasi mano pirmieji mokslo metai Panevėžio miesto Trečiojo amžiaus universitete (TAU). Iki praėjusių metų rugsėjo nieko apie jį nežinojau. Kaip atradau šią mokymo įstaigą? Atsitiktinai. Papasakojo pažįstama, pakvietė. Bet apsispręsti padėjo draugės skambutis.
Kartą vakare paskambino draugė ir klausia: „Gal žinai, kaip rasti „A su ratuku“?“ Supratau, kad ieškoti reikėtų kompiuteryje. Bet net širdį nudiegė. Klausia žmogus, turintis aukštąjį technologinį išsilavinimą, sovietmečiu dirbęs įvairius „rimtus darbus“. Draugės pensija nedidelė, sunku pragyventi, tad, kol gali, užsiaugina daržovių, prisiverda obuolienės, pardavinėja gėles. Taip dirba ir dirba, nuo ryto lig vakaro. Sau, savišvietai, laiko nebelieka. Kompiuterį įsigijo, bet štai „A su ratuku“ kažkur nuvažiavo.
Aš su kompiuteriu gal ir susišnekėčiau, bet jis senas, nepajudinamas iš vietos ir bendrauti nebenori, o iš pensijos net naudoto nenusipirksi. Taigi, užburtas ratas ar ratukas.
Smalsumas nugalėjo. Paprašiau, kad įdėtų skelbimą, jog senjorė studentė prašo padovanoti veikiantį kompiuterį, ir užsiregistravau į universitetą.
Tokia studentė, kaip aš, ne kokia „dovanėlė“ dėstytojams.Vis man šviesos per mažai, akys ašaroja, pirštai neklauso, atminties nebėra, vis nesusigaudau, ką atsinešti reikia, nepažįstu jokio Feisbuko, apie kurį kursiokės nuolat kalba... Jaunystėje buvau prie pirmūnų, pavyzdingo elgesio, o dabar vis knieti ką nors iškrėsti. Pavyzdžiui, atsinešu į mokyklą lentą, grąžtą ir visą valandą matuoju, gręžiu, kol pritvirtinu spintoje lentyną. Sugalvoju, kad stalams papuošti reikia rankomis apsiūtų servetėlių. Viena neaprėpiu, tai pasitelkiu visą draugišką mezgėjų grupę, prikalbinu jas siūti.
Mūsų mezgėjų grupės vadovė Audronė Virbalienė – ypatinga. Nėra to, ko ji nemokėtų ar negalėtų. Visa grupė tiek nenuveikiam per tą patį laiką, kiek ji viena. O jos linksmumas! Kai užsikvatos – visa mokykla skamba. Tikriausiai tai ir pažadino manyje „kipšiuką“. Pati neatsistebiu, kaip aš keičiuosi, mato tai ir kiti. Atėjau suvargusi, prislėgta vienatvės ir visokių pergyventų bėdų naštos, lįsdavau į tolimesnį kampą, kad tik nepatekčiau į fotoobjektyvo „lauką“...
Per mokslo metus kiek aš sužinojau, kiek išgirdau, net Feisbukas ėmė man patikti. Po Naujųjų Metų kaimynai padovanojo man kompiuterį. Būdavo, vakare, po visų užsiėmimų ir buities darbų išeinu su tuo paslaptingu Feisbuku susitikti, toks jis įdomus, toks protingas, pasižiūriu – ogi jau rytas išaušo.
Per psichologijos paskaitas mokėmės pažinti save, atsisakyti išankstinių nuostatų, būti empatiškais, neįsižeisti už kritiką, o susimąstyti, gyventi čia ir dabar. Pakviesti lektoriai pasakojo apie dirbtinį intelektą, spalvų ir kvapų įtaką, sapnus, skaičių matricą, apie mineralus ir astrologiją, minties galią. Įvairiausios ekskursijos, pradedant Panevėžiu ir jo apylinkėmis, po respubliką ir kaimynines šalis, baigiant kruizu po Baltijos jūrą, ne tik plėtė akiratį, bet ir kėlė įvairiausias emocijas.
O kiek nervų „susigadino“ rektorė Zita Kazlauskienė, organizuodama visus renginius, kas išmatuos? Ir visi kiti mūsų atsidavę dėstytojai, dirbdami neatlygintinai, rodė pavyzdį, patys mokėsi, visur dalyvavo, žadino mūsų kūrybiškumą ir mes pamažu ėmėme keistis. Darėmės drąsesni, laisvesni, linksmesni, labiau pastikintys savimi.
Nežinau, ar viską panaudosiu, ką išmokau, bet stengsiuos pritaikyti. Ir tikrai žinau, kad jei bus galimybė, ir kitais mokslo metais tęsiu mokslus Trečiojo amžiaus universitete. Juk tiek daug fakultetų ir grupių galima rinktis. Ir viskas taip įdomu! Galit pasižiūrėti Panevėžio TAU facebook‘e.
Zita Pranskevičiūtė, Panevėžio TAU pirmo kurso studentė, buvusi „Panevėžio balso“, „Tėvynės“, „Auridos“, „Sekundės“ neetatinė korespondentė
Nacionalinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius
www.tauasociacija.lt ntauasociacija@gmail.com
Sąsk. Nr.