Esu Naujosios Akmenės miesto žmogus – Daiva Šalavėjutė-Klusienė. Čia žaidžiau, mokiausi, čia sukūriau šeimą, išauginau du nuostabius sūnūs, čia dirbu. Čia mano sodyba su tvenkinyje gyvenančiomis žaliomis varlytėmis, žydinčiomis gėlėmis, vaisiais turtingu sodu ir po jį zujančiais augintiniais. Čia sutikau daug puikių žmonių. Viena iš tokių – choreografė Aldona Pakeltienė. Ji atvėrė man akis ir širdį į grožį, į jo pastebėjimą ir pajautimą. Vadovė mus mokė ne tik šokio žingsnelių, rengdavo išvykas į muziejus, į spektaklius, į simfoninių orkestrų koncertus. Ji mus mokė prisiglausti prie grožio, gėrio. To prisilietimo vėliau norėjosi nuolat.
Man ir Naujosios Akmenės Trečiojo amžiaus universitetas yra ta vieta, kur galima bendrauti su nuostabiais ir šviesiais žmonėmis. Mes daug keliaujame, o keliaujam ten, kur gražu, kur gali pamatyti, išgirsti, paliesti. Kaip kadaise mokykliniais metais, taip dabar TAU man leidžia prisiglausti prie grožio ir gėrio, patirti puikių emocijų. Čia gera!
Emocijų pliūpsnius išlieju tekstuose. Vieną iš jų (,,Sekmadienis”) siunčiu Jums.
Daiva Klusienė, Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto klausytoja
Sekmadienis
Graži ankstyvo kovo diena. Ji šalta, nors saulėta. Kambarys maudosi saulės spinduliuose. Mąstau, ką čia nuveikus. Namie būt nenoriu. Gal kur nuvažiuot kavos atsigert?
Po keliolikos minučių aš jau kepyklėlėje. Kvepia bandelėmis, vanile, kava. Patalpa nedidukė, vos keturi staliukai. Prie vieno sėdi, turbūt, šeima, nes labai kažkuo panašūs. Kol renkuosi pyragėlį, vis žvilgčioju į tą šeimynėlę. Sumoju, kuo jie panašūs. Gi visi keturi – storuliai. Jaunas vyras, turbūt, jo žmona, uošvė ir dukrytė. Jie leidžia laiką kepyklėlėje, gerdami kavą ir valgydami šiltas bandeles.
Perku ir aš bandelę su aguonomis. Kol moku pinigus, šeimynėlė paprašo dar bandelių. Jaunasis vyras šūkteli kepėjai, kad atneštų jiems bandelių su kremu.
Suvalgiau ir aš savo aguoninę bandelę. Labai skani. Norėčiau dar. Pažiūrėjau į šeimynėlę prie staliuko. Daugiau bandelių nepirkau.
Mėgavausi paskutiniais kavos gurkšniais, kai į kepyklėlę įėjo senas vyriškis. Prisėdo prie staliuko tiesiog priešais mane. Man buvo patogu jį stebėti. Simpatiškas, ramaus veido, rūbai tvarkingi, šviesūs... Pastebėjęs, kad žiūriu į jį, nusišypsojo. Užsisakė jis bandelę ir arbatos. Laukia. Geriu kavą ir paslapčiom stebiu jį. Jo judesiai man pasirodė labai pažįstami. Iš to, kaip jis paėmė puodelį, kaip maišė šaukšteliu cukrų, iš judesių ramybės supratau, kad šis žmogus man primena Tėvą.
Prieš akis iškilo viena praeities scena. Važiuoju automobiliu „Jukyte“, taip jį meiliai vadinu, stabteliu prieš perėją. Pėsčiųjų sraute pamatau Tėvą. Jis eina, nemato manęs, o aš jį matau. Matau, kaip mojuoja ranka. Kažką kalba su savim. Užsiėmęs savo reikalais, nuėjo. Negalėjau jo pašaukt, reikėjo važiuot, kol nepradėjo signalizuoti gale stovintys vairuotojai. Skaudžiai sugelia viduj – taip keistai prasilenkiam gyvenimo take, nesusitikę...
Daugiau tokia scena nepasikartojo. Tėvas ėjo ir išėjo taku, iš kurio negrįžtama...
Bandau užglaistyti šį prisiminimą kitu, bet ašaros nerimsta, ritasi per skruostą...
Šeimynėlė garsiai juokiasi. Jaunas vyras kažką linksmai pasakoja. Senolis nebežiūri į mane, siurbčioja savo arbatą, apžiūrinėja bandelę. Gal mąsto, iš kurios pusės skaniau ją prakąsti. Kepėja atnešė šviežių bandelių. Aš vis dar kovoju su ašaromis. Man prieš akis iškyla kitas Tėvo portretas. Jaunas jis. Mes miške grybaujam. Ir mama su mumis. Tėvas ilgokus plaukus sukišęs po laikina iš nosinės padaryta kepuraite. Ir aš tokią turiu. Jis padarė ir mamai. Vaikštau paskui jį. Tėvas parodo grybą po lapu, paskui po kupstu, paskui tarp samanų. Man smagu, aš tik renku, renku. Mano krepšelis kone pilnas, sunku nešti. Tėtis ir čia man padeda. Neša mano pilną krepšelį. Jo beveik tuščias. Mama juokiasi iš tokio mūsų grybavimo...
Ašaros rimsta. Šypsausi. Kavą išgėriau, aguonų bandelę suvalgiau. Iš kepyklėlės neskubu išeiti. Noriu stebėti seną vyriškį. Jis man toks panašus į Tėtį... Pajuntu, kaip viduje atsiveria brangaus ilgesio duobė...
P.S. Dėkojame rašinio autorei už šiltą, jautrų, nuoširdų pasakojimą, kuris mums priminė apie artėjančią Tėvo dieną. Daugeliui iš mūsų šviesus Tėvo paveikslas – tik prisiminimuose...
Manome, kad tarp TAU klausytojų yra ir daugiau mėgstančių ir gebančių rašyti, tad kviečiame visus drąsiai dalintis savo kūryba, prisiminimais, emocijomis, mintimis arba papasakoti, kokiomis veiklomis užpildote saulėtas vasaros dienas.
Nacionalinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius
www.tauasociacija.lt ntauasociacija@gmail.com
Sąsk. Nr.