Ignalinos trečiojo amžiaus universiteto, veikiančio prie rajono viešosios bibliotekos, Gamtos fakultete vyksta įdomūs teminiai užsiėmimai. Paskaitas šio fakulteto klausytojams dažniausiai skaito entuziastingas gamtos mylėtojas, biologas, fakulteto dekanas Pranas Zubrickas.
Žingeidūs Gamtos fakulteto klausytojai
Gamtos fakultetą lanko velnioniškai žingeidūs ignaliniečiai. Jie su didžiausiu užsidegimu išklauso, užsirašo ir gautas žinias pritaiko praktikoje. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir temos, kurias gvildena ne vien dekanas – jis kviečia lektorius iš Vilniaus bei kitų miestų, pasivadina ir savo kurso draugus.
Pajautę, kad jau pavasariu žvelgia laukai, nepraleidome progos susitikti su dar mums negirdėtu, bet dažnu svečiu mūsų rajone, lektoriumi, mokytoju, aistringu keliautoju Sauliumi Rudaičiu.
Sugebėti išklausyti teoretiką ir praktiką Saulių Rudaitį, tąkart išradingai ir nenuobodžiai vedusį mums dviejų valandų trukmės seminarą apie vynmedžių ir pomidorų auginimo savitumus, tegalėjo mūsų rūpestingi sodininkai ir daržininkai. Todėl jiems kilo daugybė klausimų, į kuriuos lektorius atsakė individualiai, kiekvieną atsakymą aiškiai detalizuodamas. Štai kodėl seminaras buvo nenuobodus.
Vynmedžių auginimo subtilybės
Sauliaus Rudaičio seminaro tema – „Gamtinės žemdirbystės principai“. Gvildendamas šią temą, dėstytojas įdomiai atskleidė vynmedžių auginimo subtilybes ir pabrėžė, kad prancūzai – puikūs vyndariai, bet svetimiems į vynuogyną užeiti draudžia, nes jis auginamas šeimai. Jame be reikalo nenaikinamos piktžolės, nes vynmedžiams reikia piktžolėtos dirvos, tokios, kurioje auga daug rūgštynių. Čia galioja taisyklė: jei nebūtina, žemė nedirbama, nes žmogaus veiklos padariniai neretai yra ligos ir kenkėjai.
Lektorius išsamiai papasakojo, kas svarbu, įveisiant vynuogyną.Vynuogynas nemėgsta didelių vėjų, tačiau kai šilta ir šviesu, vynmedžiai tiesiog veši. Anot prelegento, medelius būtina pririšti prie atramų, o sodinti šiltnamyje geriausia į duobutes vieno, pusantro metro atstumu į sausą kietą žemę. Galima sodinti vynmedžius ir lauke, nes minusinė temperatūra juos menkai pažeidžia. Sužinojome, kad vynmedžių laistyti beveik nereikia. Atkreiptinas dėmesys, kad jaunų medelių lapus žaibiškai sunaikina vabzdžiai kenkėjai, o seniems medeliams šie vabzdžiai nė motais. Vynmedžius būtina mulčiuoti, geriausia rudenį. Vis tik nėra vienos taisyklės, kuri tiktų visoms medelių rūšims. Medelis formuojamas, atsižvelgiant į veislę. Pavyzdžiui, „Monika“: šiuos medelius genėti geriau vasarą, po jais galima auginti žemaūgius pomidorus. „Romulio“ skani besėklė uoga, tačiau medelio forma neįprasta – jis tarsi kuolas. Ispanijoje, kur lankėsi Saulius Rudaitis, tokie „kuolai“ neprižiūrimi, o kad jų augimas būtų ribojamas, nugnybiami jų pažastiniai ūgliai.
Saulius Rudaitis, daugelį šalių apkeliavęs dviračiu, turi puikią patirtį, todėl atsivežė įvairių vynmedžių daigelių bei sėklų ir patarė, kaip auginti vynuoges gamtinės žemdirbystės būdu. Seminaro klausytojai, susidomėję „Juodkrante“, „Jupiteriu Aročnyj“, „Liepsna“, „Agat Donskoj“ bei kitomis vynmedžių veislėmis, turėjo daug klausimų. Juos domino ir tai, kaip apsaugoti medelius nuo vapsvų, kurios sunaikina apie aštuoniasdešimt proc. derliaus. Atsakymas buvo trumpas – vienintelė išeitis dengti medelį audeklu. Atsakydamas į klausimą, kaip retinti lapus, lektorius paaiškino, kad reikia kai kuriuos lapelius nuskabyti, nes jie gali mesti šešėlį. „Ar galima persodinti vynmedžius?“, – vėl klausė mūsiškiai. Specialisto nuomone, vynuogė – keistas kūrinys, prilygstantis vijokliui, kurio šaknys susipynę tarsi puokštė. Todėl jį rekomenduojama sodinti iškastose duobutėse ir pasodinti tiek, kad nepasirodytų per mažai.
Pomidorų auginimas
Antroji seminaro valanda buvo skirta pomidorų auginimui gamtinės žemdirbystės būdu. S. Rudaitis akcentavo, kad pomidorai – priešingybė vynmedžiams. Tai stepių, atvirų vietų augalai, kuriuos galima auginti net pievoje. Pomidorai mėgsta apšviestą, atvirą, vėjo prapučiamą vietą. Išskirtinė jų savybė – kuo daugiau šaknų, tuo augalas stipresnis. Kad jis nenulūžtų, jį būtina pririšti prie atramos. Pomidoro vaisiai turi prinokti ant krūmo, jeigu skinsime juos neprinokusius, augalas patirs stresą. Na, o jų daigelius privalu auginti šviesoje, kurios ant palangės gali ir neužtekti, sodinti juos reikia pusės centimetro gylyje. Substrato laidumas turi būti lengvas, tada daigeliai sudygs per penkias dienas. Pomidorų krūmus būtina mulčiuoti sena žole, ekologiškomis pjuvenomis, įvairiomis šakelėmis.
Lektorius išvardijo pomidorų veisles ir apibūdino jų savybes. Štai, „Cherry Pera“ yra derlinga, vaisiai skanūs. „Cherokee purple“ yra saldžiarūgščio skonio, „Blue beauty“ – tropikinis vaisius, nuostabaus skonio, „Naranja“ vaisiai tinka konservuoti, nepūva, netrūkinėja. „Baltoji jaučio širdis“, „Alsu“, „Akmore treosure“ taip pat puikios, nekaprizingos, mūsų klimatui tinkamos veislės.
Lektorius akcentavo, kad sodinant pomidorus, nereikia plėšyti velėnos, nes gerai suartoje ir išpurentoje dirvoje piktžolės mums „atsilygins“. Paprasčiausiai iškasame duobutę ir sodiname žemaūgį daigelį, žinodami, kad ten, kur auga daigas, turi būti tos pačios žemės ir dirvožemyje. Laistyti pomidorų daigelius reikia nestipria vandens srove, geriausia lašiniu būdu.
Išklausę teorijos, norintys galėjo nusipirkti sėklelių, daigų ir parsinešę juos, eksperimentuoti savo daržuose, sugriaudami kai kuriuos įsisenėjusius mitus. O kilus neaiškumams, S. Rudaitis pasirengęs bet kada atsakyti į visus rūpimus klausimus. Tada ir bus aišku, ar augalai gali augti saulės kepinamoje vietoje, ar pavėsyje, ar vėjo gūsiuose...
Elena Mudėnaitė, Ignalinos TAU
Linos Jakubsevičienės nuotr.
Nacionalinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius
www.tauasociacija.lt ntauasociacija@gmail.com
Sąsk. Nr.